Sesuo buvo įsitikinusi, kad mūsų dėdė per jos vestuves padovanos jai raktus nuo buto. Tačiau realybė pasirodė visiškai kitokia — ir jo dovana ne tik ją nustebino, bet ir sudaužė mūsų šeimos santykius

Mano tėtis turėjo jaunesnį brolį, žmogų, kuris kadaise savo akimis matė, kaip viskas, ką mūsų šeima turėjo, virto nieku.

90-aisiais pinigai tapo beverčiais popierėliais, o mes, dvi mažos mergaitės, žiūrėjome į savo tėvus, kurie stengėsi mus išmaitinti iš paskutiniųjų. Tuomet buvo parduota beveik viskas — žemė, namai, net daiktai, kurie turėjo sentimentalią vertę.

Dėdė, matydamas visą tą žlugimą, priėmė sprendimą: jokių vaikų. Jis sakė, kad nenori rizikuoti, nenori, kad kažkada mažos akys prašytų duonos, o jis negalėtų jos duoti. Po to jis nustojo tikėti valstybe, pažadais ir stabilumu. Jis pasikliovė tik savimi — įkūrė savo verslą, pradėjo gerai uždirbti ir visus pinigus laikė užsienio bankuose, kad niekas neištirptų taip, kaip kažkada ištirpo mūsų šeimos santaupos.

Jis praturtėjo. Nekilnojamojo turto, automobiliai, stabilus verslas — visa tai buvo jo darbo rezultatas. Bet svarbiausia — jis niekada nepamiršo mūsų. Mes jam buvome kaip vaikai, kurių pats neturėjo: jis dovanojo, rūpinosi, klausdavo, kaip gyvename, paslapčia įdėdavo į kišenę pinigų, kai reikėdavo.

O tada atėjo sesers vestuvių diena. Ji mirė nuo laukimo, tikėdamasi, kad dėdė įteiks raktus nuo buto. Ji buvo įsitikinusi — taip įsitikinusi, kad net jaunimas mūsų giminėje kalbėjo: „Na, tikrai gi gaus butą!“

Bet dėdė padovanojo kitką — prabangią kelionę jauniesiems. Tai buvo dosnu, nuoširdu, šimtu kartų daugiau nei daugelis kitų dovanų. Tačiau seseriai to neužteko. Ji nenorėjo kalbėti su juo nė vieno žodžio. Nepaskambino iš kelionės, neatsakė į žinutes, o grįžusi vos pravėrusi duris pradėjo verkti, kad ne gavo „tikros“ dovanos.

Aš bandžiau ją raminti, sakiau, kad tik nereikėtų jam to sakyti. Tačiau ji jau buvo suspėjusi. Ji jam išdėstė viską — kad tikėjosi turto, kad manė, jog jis „privalėjo“ padėti. Aš ėjau pas dėdę atsiprašyti, bet jis sustabdė mane sakydamas:

— Atsiprašinėti reikia tik už savo veiksmus. Už svetimus — ne.

Nuo tos dienos jis su mumis nebendrauja. Jau pusantrų metų — tyla. Skaudi, šalta, karti. Ir kažkur giliai aš suprantu jį: juk kam norisi jaustis mylimam tik tol, kol dovanų vokas pilnas?

Bet kartu skauda, nes nedaug šeimų liko taip arti kaip mes kadaise. Ir viskas sugriuvo dėl vienos klaidos, vieno lūkesčio, vienos pervertintos dovanos.

Ir vis klausinėju savęs: ar galima atleisti žmogui, kuris mylėjo, bet buvo įžeistas dėl tavo artimojo gobšumo? Ką jūs darytumėte mano vietoje?