Kaimynė „padovanojo“ sūnui seną dviratį, bet jos frazė po savaitės privertė mane viską pamatyti kitaip…

Papasakosiu, kaip viskas buvo…

Stovėjome su kaimyne kieme, šnekučiavomės apie nieką. Aš tarp kitko pasakiau, kad sūnus gimtadienio proga labai nori dviračio, bet dabar niekaip nepavyksta jo nusipirkti – tai viena, tai kita, pinigų visada stinga. Ji mostelėjo ranka:
– Tai pas mane senas dviratis sandėliuke voliojasi, imkite. Suremontuokite – jūsų ir bus.

Aš dar pasitikslinau:
– Tikrai nereikia?
– Taip, stovi ten jau kiek metų, tik vietą užima, – atsakė ji.

Na, aš ir patikėjau. Vakare su vyru nuėjome, ištraukėme tą dviratį. Dulkėtas, grandinė surūdijusi, sėdynė suskilinėjusi. Bet rėmas sveikas. Vyrui kilo idėja, sūnus tiesiog džiūgavo – jo akys švietė, rankomis glostė vairą, tarsi tai būtų jau naujas brangus modelis iš parduotuvės.

Porą dienų vyras terliojosi garaže: pakeitė kamerą, sutepė, kažką priveržė, perdažė rėmą ryškia spalva. Sūnus padėjo, paduodavo įrankius, valydavo skudurėliu, bėgiojo aplinkui kaip mokinys pas meistrą. Kai viską pabaigėme, dviratis atrodė kaip naujas. Atvirai sakant, aš nuoširdžiai dėkojau kaimynei – mums tai buvo tikra dovana.

Sūnus pirmą kartą atsisėdo ir nuvažiavo po kiemą, toks patenkintas, šaukia:
– Mama, žiūrėk, kaip skrendu!
Ir man širdyje taip šilta pasidarė. Na va, atrodo iš nieko, iš seno šlamšto – o vaikui šventė.

Praėjo savaitė. Tą dieną aš buvau darbe, sūnus pats žaidė kieme. Grįžta namo kažkoks susimąstęs. Atsisėdo ant virtuvės taburetės, tyli. Aš klausiu:
– Kas nutiko?
Jis muistosi, sukioja arbatos puodelį ir sako:
– Mama, šiandien aš važinėjau, ir kaimynė mane pamatė. Ir sakė: „Tu mamai pasakyk, kad bent kažkiek sumokėtų už dviratį. Juk tai buvo mano tėčio dovana…“

Man tuo metu viduje viskas susitraukė. Aš galvojau – seniena, nereikalingas daiktas, o pasirodo, tai buvo jos tėčio atminimas. Ir ji apie tai iš pradžių nei žodžio. Pasakė „voliojasi, imkite“ – o dabar per vaiką perduoda, kad jai skaudu, ir tarsi mes kažką atėmėme.

Vakare ji pati pasibeldė į duris. Stovi ant slenksčio, kažkaip sutrikusi, akys raudonos. Sako:
– Aš, turbūt, per griežtai išėjau. Tik kai pamačiau tą dviratį… juk tėtis man jį nupirko, prieš pat… na, pats žinai. Galvojau, nesigailiu. O tada kaip viską prisiminiau, tai…
Ir nutilo.

Aš pasiūliau:
– Leiskite, mes jums jį grąžinsime. Sūnui paaiškinsiu, jis supras.
Sūnus kaip tik išgirdo, išėjo iš kambario ir sako:
– Jei jums tai svarbu, pasiimkite atgal. Aš neįsižeisiu.

Ir čia ji pravirko tiesiai ant slenksčio:
– Ne. Dabar jau nebe. Aš pati atidaviau. Aš neteisi, reikėjo iš karto pasakyti, kad jis yra atmintinas. Tik galvojau, kad galėsiu paleisti, o kai pamačiau… viskas užgriuvo.

Mes trise stovėjome koridoriuje, ir, atvirai, man buvo jos nuoširdžiai gaila. Matėsi, kad žmogui ne apie pinigus, ne apie dviratį – apie skausmą. Apie tai, kas išeina, kas susiejo su artimu žmogumi.

Galų gale susitarėme taip: dviratis lieka pas mus, sūnus pažadėjo jį saugoti. O kaimynė kartais stebi, kaip jis važinėja, ir šypsosi jau kitaip, be to skausmo akyse. Sūnus vėliau vakare sakė:
– Mama, aš supratau. Tai kaip jei aš kam nors duočiau tavo puodelį, iš kurio tu visada arbatą geri. Tu irgi iš pradžių pasakytum „tai jau imkite“, o paskui liūdėtum.

Ir štai sėdžiu ir mąstau: viena vertus, ji pati pasakė „imkite“, bet kita vertus – mes juk neįžvelgiame į žmonių sielas, nežinome, ką jiems reiškia tas daiktas. Ir atrodo, kad niekas nenorėjo nieko užgauti, bet pažadėjo visiems vis tiek išlikti.

O kaip jūs manote – tokioje situacijoje būtų teisinga iš karto grąžinti dviratį, net jei vaikui jis labai patinka, ar vis dėlto ji pati turėtų atsakyti už savo žodžius?