Sūnus sakė, kad tiesiog pamiršo riedučius kieme. Mes netikėjome… kol po dviejų dienų jų nepamačiau ten, kur mažiausiai tikėjausi

Liepos mėnesį nupirkome sūnui puikius riedučius. Savaitę jis važinėjosi su jais, o paskui grįžo jau be riedučių. Sakė, kad pamiršo kieme, grįžo, o jų jau nebėra. Mes su vyru netikėjome, nes sūnus atsakingas, niekada nieko nepameta, nepamiršta. Pagalvojome, kad vyresni vaikai atėmė, o jis nenori mums pasakyti.

O po kelių dienų einu iš parduotuvės ir staiga matau: ant suolelio prie įėjimo guli riedučiai. Mūsų. Iškart atpažinau — ta pati įbrėža ant šono ir žalias raištis, kurį sūnus pats pakeitė. Guli tiesiog taip, lyg kas būtų pametęs.

Priėjau arčiau — aplink nieko nėra. Nei vaikų, nei tėvų, tik šie riedučiai, tvarkingai padėti, tarsi juos paliko ir nespėjo pasiimti. Širdis suspurdėjo: gal tiesiog pametė? Gal kas nors rado ir paliko čia, kad savininkas surastų?

Paėmiau juos į rankas. Tuo metu iš už nugaros pasigirdo berniuko balsas:

-Teta, ar tai nėra jūsų atsitiktinai? Jie čia guli jau kelias dienas. Mes manėme, kad kas nors pamiršo.

Atsisukau — du berniukai, apie aštuonerių metų. Vienas pridėjo:

-Mes jų neėmėme. Nusprendėme, kad šeimininkė pati pasiims.

Ačiū jiems pasakiau ir nuėjau namo. Eidama lėtai, tarsi riedučiai būtų tapę sunkesni. Ne nuo svorio, o nuo gėdos. Per šias dvi dienas mes su vyru spėjome sugalvoti, kad sūnus meluoja, kad jis kažką slepia, kad “negalėjo tiesiog pamiršti”.

Įeinu į namus, padedu riedučius prieškambaryje. Sūnus sėdi virtuvėje, piešia. Mane pamatęs – įsitempė, nuleido akis. Jis aiškiai laukė barnių.

Atsisėdau priešais.

-Aš radau riedučius.

Jis sustingo. Pieštukas iškrito iš rankos, piešinys nubrozdino. Įtraukė orą.

-Mama… aš…

Aš atsidusau.

-Pasakyk tiesą. Ar tikrai juos pamiršai?

Jis linktelėjo galvą. Ne staigiai, o lėtai, gėdingai.

-Taip. Aš juos numečiau, nes nutrūko kojos. Padėjau ant suolelio. Berniukai pakvietė, nubėgome į kitą kiemą. O tada… aš tikrai pamiršau. Grįžau — jų nėra. Maniau, kad labai barsi.

Ir štai čia mano viduje viskas nutrūko. Jis bijojo ne to, kad pametė brangų daiktą. Jis bijojo manęs.

Prisiartinau arčiau, paėmiau jo delnus.

-Sūnau, tu esi vaikas. Vaikai kartais pamiršta ir pameta. Klysti yra normalu.

Jis pakėlė į mane akis, pavargusias per šias dvi dienas, ir tyliai paklausė:

-Ar tikrai?

-Tikrai. Baramas žmogus, kai jis meluoja, o ne kai klysta. O tu sakai tiesą.

Jis staiga prisiglaudė prie manęs, kaip vaikystėje.

-Maniau, jūs su tėčiu pasakysite, kad esu neatsakingas.

Glosčiau jo galvą ir galvojau apie tai, kaip mes, suaugusieji, mėgstame reikalauti iš vaikų būti tobuliems: nieko nepamesti, neverkti, nebijoti, nepamiršti, visada “galvoti galva”. O patys per dvi dienas spėjome priskirti vaikui ir melą, ir “blogą kompaniją”, ir viską, išskyrus paprastą žmogišką “pamiršau”.

Mes dar ilgai sėdėjome virtuvėje. Jis šnabždėjo:

-Aš daugiau taip nedarysiu. Aš stengsiuosi.

O aš supratau, kad svarbiausia dabar — ne riedučiai. Svarbiausia — kad jis patikėjo: su tiesa pas mus galima ateiti. Kad už sąžiningumą ne visada gauni riksmą ir bausmę.

Riedučius įdėjome į spintą. Paskui jis vėl pradėjo važinėtis. Tačiau man svarbiausia kitas dalykas: tą dieną man grįžo ne tik sporto kepenys. Man grįžo mano vaiko pasitikėjimas.

Ir aš štai sėdžiu ir galvoju: kodėl mes taip dažnai laikomės daiktų, “atsakomybės” ir “teisingumo”, o apie svarbiausią — apie pasitikėjimą ir teisę klysti — prisimename tik tada, kai savo baimę matome savo vaiko akyse?