Uošvienei netrukus sueis 60, o atrodo kaip 40. Visi klausia, koks jos paslaptis, o ji atsako apie mankštą ir mitybą. Bet aš žinau tiesą — ir tai mane erzina

Mano uošvienei kitą mėnesį sukaks šešiasdešimt metų. Kai ji pasakoja žmonėms apie savo amžių, jie netiki. Nuoširdžiai netiki. Prašo parodyti pasą. Ji atrodo daugiausia keturiasdešimties. Gal keturiasdešimt penkios, jei gerai įsižiūrėjus.

Liekna figūra, lygi oda be raukšlių, jokių amžiaus dėmių. Plaukai tankūs, blizgantys — nei vieno žilo plauko. Rengiasi stilingai, madingai. Visada su makiažu, visada prižiūrėta. Šalia jos aš, trisdešimt penkerių, kartais atrodau vyresnė.

Kai einame kartu — į parduotuvę, kavinę, pasivaikščioti su anūke — prie jos nuolatos prieina moterys. Klausia, koks jos paslaptis. Kaip ji taip puikiai išsilaiko. Kokius kremus naudoja. Kokias procedūras daro.

Ir kaskart ji atsako tą patį, su miela šypsena:

— Jokios ypatingos paslapties! Kiekvieną rytą darau mankštą, teisingai maitinuosi, geriu daug vandens. Ir svarbiausia — palaikau gerą nuotaiką! Teigiamas nusiteikimas daro stebuklus!

Moterys linkčioja, užsirašo, dėkoja. O aš stoviu šalia ir tyliu. Nes žinau tiesą.

Uošvienė iš tiesų daro mankštą. Penkias minutes per dieną, daugiau dėl formalumo. Maistą ji valgo normaliai — nieko ypatingo, jokių supermaistų ar dietų. Kartais valgo greitą maistą, mėgsta saldumynus, neatsisako vyno.

Paslaptis yra visai kitur.

Kiekvieną ketvirtį — botulino toksino injekcijos. Kakta, tarpus tarp antakių, akių kampučiai. Kartą per pusę metų — siūlių liftingas, kad užveržtų veido ovalą. Užpildai į lūpas, į nosies lūpų raukšles, į skruostikaulius. Laserinės odos procedūros. Cheminiai pilingai. Biorevitalizacija.

Ji turi asmeninę kosmetologę, kuriai moka mėnesinę, nustatytą sumą už tai, kad būtų prioritetinė klientė, gautų konsultacijas ir procedūras be eilės.

Plaukai — brangi dažymo procedūra kas 2-3 savaites elitiniame salone. Laminavimas, plaukų botoksas, specialios kaukės.

Drabužių spinta atnaujinama kiekvieną sezoną. Tik dizainerių kūriniai, tik kokybiški audiniai. Asmeninis stilistas padeda kurti įvaizdžius.

Manikiūras, pedikiūras, masažas, SPA — visa tai reguliariai, pagal grafiką.

Aš visa tai žinau, nes kartą netyčia pamačiau čekį, kurį ji pamiršo ant virtuvės stalo. Viena procedūra — du tūkstančiai eurų. Viena.

Kai paklausiau, kas tai buvo, ji tik numojo ranka:

— Ach, tai nieko ypatingo. Nedidelis pataisymas.

Nedidelis pataisymas už du tūkstančius eurų.

Aš apskaičiavau mintyse. Jei susumuoti visas jos procedūras, salonus, kosmetiką, drabužius — gaunasi daugiau nei trys tūkstančiai eurų per mėnesį. Mažiausiai. Gal net ir daugiau.

Tai daugiau, nei mes su vyru uždirbame kartu.

Ir štai kas mane tikrai erzina.

Prieš pusmetį aš paprašiau uošvienės padėti mums sumokėti už dukros darželį. Mums reikėjo trijų šimtų eurų per mėnesį — išgyvenome sudėtingą laikotarpį, buvau motinystės atostogose su antruoju vaiku, dirbo tik vyras.

Uošvienė atsiduso, gūžtelėjo pečiais:

— Vaikeli, mielai padėčiau, bet man pačiai vos užtenka gyvenimui. Vos galą su galu suduriu. Negaliu sau leisti remti finansine prasme.

Ji negalėjo mums duoti trijų šimtų eurų. Bet po savaitės aš vėl pamačiau čekį ant jos stalo — kitą procedūrą už pusantro tūkstančio.

Kai dukrai reikėjo ortodontinės plokštelės — tūkstantis du šimtai eurų — uošvienė vėl atsisakė. Sakė, kad pinigų nėra, kad pensija maža, kad jai pačiai reikia taupyti vaistus.

Vaistams. Ji neturi jokių rimtų ligų. Ji sveikesnė už mane.

Užtat grožio injekcijoms, užpildams, dizainerių suknelėms — pinigų visada atsiranda.

Praėjusį mėnesį anūkė — jos vienintelė anūkė — pradėjo lankyti pirmąją klasę. Reikėjo kuprinės, mokyklinių reikmenų, uniformos. Aš užsiminiau uošvienei, kad būtų gerai, jei močiutė padėtų vaikui pasiruošti mokyklai.

Ji nupirko dukrai saldainių dėžutę už penkis eurus.

O sau tą pačią dieną — naują rankinę už aštuonis šimtus.

Aš mačiau tą rankinę. Ji didžiavosi, sakė, kad rado su nuolaida parduotuvėje, negalėjo atsispirti.

Aštuonias šimtus eurų už rankinę — tai normalu. Trys šimtai darželiui anūkei — ne, tai per brangu.

Vyras sako, kad tai jos pinigai, jos pensija ir santaupos, ji turi teisę juos leisti kaip nori. Kad mes neturime teisės reikalauti iš jos pagalbos.

Teisiškai jis teisus. Tai jos pinigai.

Bet kai ji skundžiasi dėl mažos pensijos ir skurdo, o tada įkelia į socialinius tinklus nuotraukas iš naujo SPA kurorto ar naujos procedūros — man norisi iš proto eiti.

Kai ji atsisako mums padėti, prisidengdama pinigų trūkumu, o pati vaikšto su suknelėmis už tūkstantį eurų — aš negaliu to ramiai priimti.

Ir diskomfortą kelia labiausiai tai, kad ji vis dar meluoja visiems aplinkui. Visoms toms moterims, kurios ateina ir klausia apie jaunystės paslaptis. Pasakoja apie mankštą ir teigiamą nusiteikimą.

O tada skundžiasi man, kad negali padėti su vaikais, nes neturi pinigų.

Neseniai ji pasakė dukrai, kad negali nupirkti jai dviračio gimtadieniui — tai per brangu. Paprašė mūsų neįsižeisti, paaiškindama, kad ji gyvena iš vienos pensijos, jai sunku.

Dviratis kainavo du šimtus eurų.

Po dviejų dienų aš pamačiau jos naujus batelius. Paklausiau — gražūs, kur nusipirkai?

Ji su pasididžiavimu atsakė, kad butike, itališki, šeši šimtai eurų, bet jie verti tos kainos.

Šeši šimtai eurų bateliams. Du šimtus eurų dviračiui anūkei — per brangu.

Aš daugiau jos nieko neprašau. Mes susitvarkome patys. Mažiname išlaidas, taupome, bet susitvarkome.

Bet kiekvieną kartą, kai ji pradeda savo dainą apie mankštą ir sveiką mitybą, kai vaizduoja kuklią pensininkę, kuri tiesiog gyvena sveikai — mane pykina nuo veidmainystės.

Ji išleidžia daugiau savo išvaizdai, nei yra pasiryžusi skirti savo anūkų švietimui.

Ji investuoja į botokso ir užpildų injekcijas sumas, kurios būtų pakankamos, kad padėtų mums su darželiu visus metus į priekį.

Bet ji renkasi atrodyti kaip keturiasdešimtmetė šešiasdešimt metų, o ne būti močiutė, kuri iš tiesų padeda šeimai.

Ir žinote, kas yra baisiausia? Aš pradedu bijoti, kad tapsiu tokia pati. Kad kai man bus šešiasdešimt, aš taip pat investuosiu visus pinigus į savo atspindį veidrodyje, o ne į anūkus.

Kad pradėsiu vertinti užpildus labiau nei santykius su šeima.

Pasakykite atvirai: ar ji yra teisi, leisdama visus pinigus sau ir savo išvaizdai? Ar močiutė turėtų padėti anūkams, net jei tai reiškia atsisakyti dalies procedūrų?