Leidau vyro seseriai apsistoti mūsų namuose per Kalėdas, kol mes su šeima atostogavome prie jūros — tačiau, kai grįžome, buvau priblokšta…

Mes su vyru dešimtmetį nebuvome tikrose atostogose. Vaikai, darbas, sąskaitos. Kasmet atidėliojome — kitąmet, kai bus daugiau pinigų, kai vaikai paūgės, kai atsiras laisvo laiko.

Šiemet nusprendėme — gana. Pasiėmėme savaitę atostogų prie jūros. Nedidelis namukas, paplūdimys, ramybė. Be giminaičių, be jokių įsipareigojimų. Tik mes keturi.

Rezervavome per Kalėdų atostogas. Vaikai buvo susijaudinę — jūra, paplūdimys, galės statyti smėlio pilis.

Savaitę prieš išvykimą paskambino vyro sesuo. Verkė telefonu — ją paliko vaikinas, išsikraustė iš buto, neturi kur eiti. Ar gali apsistoti pas jus savaitei, kol ras būstą?

Vyras pažvelgė į mane. Aš atsidusau. Mes išvykstame po savaitės. Namas bus tuščias. Kodėl gi neleisti jai apsistoti?

Atsakiau — gerai, atvažiuok. Bet mes išvykstame per Kalėdas savaitei. Būsi viena. Prižiūrėsi namą, pamaitinsi katę. Ji labai apsidžiaugė, padėkojo šimtus kartų.

Ji atvyko tris dienas prieš mūsų išvykimą. Parodėme jai namus, palikome raktus, paaiškinome, kur kas yra. Ji atrodė prislėgta — skyrybos su vaikinu, matyt, buvo sunkios. Bet mes skubėjome, ruošėmės, lagaminai, vaikai.

Išvykome Kūčių vakarą. Savaitė buvo nuostabi. Jūra, saulė, vaikai juokėsi, statė pilis. Mes su vyru vaikščiojome ranka rankon paplūdimyje vakare. Pirmą kartą per dešimt metų pasijutome ne tik tėvais, bet ir pora.

Grįžome po savaitės vakare. Privažiavome prie namo, atidarėme duris. Aš sustojau ant slenksčio.

Namas buvo neatpažįstamas. Visur buvo tušti vyno buteliai, alaus skardinės. Ant sofos gulėjo svetimi drabužiai. Virtuvėje kalnas nešvarių indų. Grindys lipnios nuo išsiliejusio. Cigarečių ir alkoholio kvapas.

Vaikai atėjo po manęs, sustojo, žiūrėjo plačiai atmerktomis akimis. Vyresnysis tyliai paklausė — mama, kas nutiko?

Vyras ėjo toliau į namus. Sugrįžo išblyškęs. Mūsų miegamajame kažkas miegojo — sesuo ir nepažįstamas vyras. Mūsų lovoje. Ant mūsų patalynės.

Jis pažadino juos. Sesuo pabudo ir pažvelgė į mus girtomis akimis. Sumurmėjo — o, grįžote.

Vyras paklausė santūriai — kas čia įvyko?

Ji gūžtelėjo pečiais — surengiau mažytę šventę. Pakviečiau draugus. Juk Kalėdos, negalima būti vienai.

Mažytė šventė. Visi namai apversti aukštyn kojomis. Mūsų miegamasis. Mūsų lova.

Vyras paprašė jų susirinkti daiktus ir išeiti. Nedelsiant. Sesuo supyko, bet atsikėlė. Šalia jos esantis vyras murmėjo kažką. Jie apsirengė ir išėjo, trinktelėdami durimis.

Likome sugriautame name. Vaikai stovėjo koridoriuje su lagaminais, nesuprato, ką daryti.

Pradėjau tvarkytis. Vyras padėjo. Tvarkėmės iki trijų nakties. Išnešėm butelius, plovėm indus, keitėm patalynės užvalkalus, valėm dėmes nuo sofos. Gyvenamojo kambario kampe radome nuorūkų — prikeltas kilimas.

Vaikai užmigo savo kambariuose — ačiū Dievui, ten nebuvo. Mes su vyru sėdėjome virtuvėje ketvirtą valandą ryto. Išvargę. Nuostabi savaitė atrodė kaip sapnas.

Ryte peržiūrėjome namus šviesoje. Sudaužyta vaza, kurią padovanojo mano močiutė. Vyno dėmės ant sofos. Įbrėžimas ant stalo. Prikeptas kilimas. Sugadinta patalynė.

Paskambinau vyro seseriai. Pasakiau — tu sugriovei mūsų namus. Reikia atlyginti žalą. Bent jau už sofos chemikalų valymą ir naują kilimą.

Ji nusikvatojo — rimtai? Aš gyvenau pas jus nemokamai, prižiūrėjau namą. O jūs norite pinigų? Nedėkingi.

Padėjo ragelį.

Vyras paskambino pats. Ji neatsakė. Užblokavo mus abu.

Praėjo du mėnesiai. Išleidome penkis šimtus eurų baldų chemikalų valymui, naujam kilimui, stalo remontui. Močiutės vazos nebesugrąžinsime.

Vyro sesuo neatsiprašė. Neatlygino. Papasakojo giminaičiams savo versiją — esą mes ją išvarėme vidury nakties, apkaltinome tuo, ko ji nedarė.

Vyro tėvai patikėjo ja. Skambino, barė mus — kaip jūs galėjote taip pasielgti su ja, ji patyrė išsiskyrimą, reikėjo paramos.

Aiškinome — ji sugriovė namus, surengė vakarėlį, miegojo mūsų lovoje su nepažįstamuoju. Jie netiki — ji sakė, kad tik pakvietė draugus arbatos.

Šeima susipyko. Vyro tėvai supyko ant mūsų. Nepakvietė į šeimos vakarienę. Sesuo vengia susitikti.

O mes sėdime namuose, kuriuos taip sunkiai tvarkėme. Žiūrime į naują kilimą, kurį nusipirkome vietoje sugadinto. Prisimename tą nuostabią savaitę prie jūros — paskutinę savaitę, kai buvome laimingi, iki sugrįžimo.

Prisimenu, kaip leidau jai apsistoti pas mus. Galvojau — padėsiu, namas juk tuščias. Nemaniau, kad galima taip piktnaudžiauti pasitikėjimu.

Pirma kartą per dešimt metų leista sau atostogauti. Sutaupėme, suplanavome, svajojome. Sugrįžome į sugriautą namą. Ir išleidome visas likusius pinigus svetimos šventės pasekmių likvidavimui.

Dabar bijau palikti namus kam nors. Bijau pasitikėti. Bijau planuoti atostogas — o jeigu vėl kas nors nutiks?

Vaikai klausia — kada dar važ iuosime į jūrą? Aš nežinau, ką atsakyti. Pinigų nėra. Pasitikėjimas prarastas.

Sakykite sąžiningai: ar leistumėte giminaičiui apsistoti jūsų namuose, kol esate atostogose? Ar tai pernelyg rizikinga?

O jei tai nutiktų jums — ar atleistumėte? Išlaikytumėte ryšius su giminaičiu, kuris sugriovė jūsų namus? Ar nutrauktumėte ryšį visam laikui?

Ir kaip paaiškinti vaikams, kad gerumas kartais atsigręžia skausmu? Kad pagalba giminaičiams gali kainuoti ramybę ir pinigus?