15 metų slapta taupiau pinigus mūsų senatvei. Kiekvieną mėnesį, kiek tik galėjau sutaupyti. Vakar atidariau slėptuvę — ir radau tik vyro ranka rašytą raštelį, kuriame buvo parašyta…

Kartu nugyvenome trisdešimt dvejus metus. Įprasta šeima. Vyras dirbo, aš dirbau. Užauginome du vaikus. Gyvenome ne prabangiai, bet ir ne skurdžiai.

Prieš penkiolika metų nusprendžiau pradėti taupyti senatvei. Vyrui nesakiau. Norėjau padaryti staigmeną. Įsivaizdavau, kaip prie jo pensijos ištrauksiu voką, parodysiu pinigus. Pasakysiu — štai, galime leisti sau kelionę, remontą, kažką malonaus.

Kiekvieną mėnesį atidėdavau po truputį. Taupiau maistui. Pirkdavau sau tik pigiausių prekių. Drabužiams visai neleisdavau. Nešuodavausi senus. Vyras nepastebėjo. Jis apskritai mažai kreipė dėmesį į tokius dalykus.

Pinigus slėpiau senoje batų dėžėje. Dėžė stovėjo ant aukšto už žiemos rūbų. Vyras ten niekada nelįsdavo. Kiekvieną mėnesį dėdavau ten kupiūras, vyniojau į laikraštį, uždarydavau dangtelį.

Per penkiolika metų susikaupė nemaža suma. Tiksliai neskaičiavau, bet apytiksliai įsivaizdavau. Būtų pakakę geram poilsiui arba pagalbai vaikams.

Paskutiniais metais vyras tapo keistas. Dažnai pavėluodavo darbe. Grįždavo vėlai, pavargęs. Kalbėjo mažai. Galvojau — amžius, nuovargis susikaupė. Nesureikšminau.

Prieš tris mėnesius pradėjo važinėti į komandiruotes. Anksčiau niekada nevažiuodavo. O dabar staiga kas dvi savaites trims-keturios dienoms išvykdavo. Sakė — darbas reikalauja, viršininkai siunčia. Aš neprieštaravau.

Prieš mėnesį pastebėjau, kad jis nusipirko naujų drabužių. Brangių. Kostiumas, marškiniai. Nustebau. Mes niekada ten neišleidome. Paklausiau, iš kur pinigai. Jis pasakė — buvo premija.

Prieš dvi savaites jis pasakė, kad nori skirtis. Tiesiog taip, per vakarienę. Pasakė — pavargo, nori gyventi sau. Kad rado moterį, ji jaunesnė, su ja jam įdomu. Kad vaikus išauginome, atlikome pareigas. Dabar kiekvienas gali gyventi kaip nori.

Sėdėjau, klausiausi. Nesitikėjau. Trisdešimt dveji metai kartu, o jis sako — pavargau, noriu pas kitą. Paklausiau apie butą. Jis pasakė — butas tavo, aš nepretenduoju. Išsikraustysiu pats.

Po savaitės jis išsikraustė. Surinko daiktus, išėjo. Paskambino vėliau, pasakė, kad gyvena pas tą moterį. Kad paduos skyryboms po mėnesio.

Vakar nusprendžiau patikrinti savo santaupas. Pagalvojau — kadangi jis išėjo, galbūt šie pinigai man dabar pravers. Užlipau ant aukšto. Ištraukiau dėžę. Atidariau.

Ten buvo raštelis. Jo rašysena. Nieko daugiau. Visi pinigai dingo.

Raštelyje buvo parašyta: “Ačiū už santaupas. Pakako pirmam įnašui už butą mums su ja. Vis tiek būtum išleidusi nesąmonėms. Aš panaudojau protingai.”

Sėdėjau su tuo rašteliu rankose. Net neverkiau. Tiesiog sėdėjau. Penkiolika metų taupiau sau. Nešiojau senus daiktus. Nepirkdavau nieko nereikalingo. Taupiau mūsų senatvei. Galvojau — turėsime bendrą saugumo pagalvę.

O jis rado slėptuvę. Pasiėmė visus pinigus. Nusipirko butą sau ir meilužei. Ir parašė, kad aš vis tiek būčiau išleidusi nesąmonėms.

Paskambinau jam. Paklausiau, kaip jis galėjo. Jis atsakė ramiai. Pasakė, kad pinigai bendri, jei esame santuokoje. Kad turėjo teisę imti. Kad jis geriau žino, kaip jais pasinaudoti.

Paklausiau, kodėl nesakė anksčiau. Jis atsakė — kam gadinti santykius. Skyrybos jau nuspręstos, pinigai panaudoti. Koks skirtumas.

Padėjau ragelį. Atsisėdau ant grindų koridoriuje. Tuščia dėžė gulėjo šalia. Raštelis rankose.

Dabar sėdžiu viena bute. Vyras pateikė skyryboms prieš tris dienas. Gyvena naujame bute, nupirktame mano pinigais. Pinigais, kuriuos taupiau penkiolika metų, neleisdama sau nieko. Vaikai skambina, klausia, kaip sekasi. Sakau, kad viskas gerai. Apie pinigus nepasakoju. Gėda. Gėda, kad su žmogumi nugyvenau trisdešimt dvejus metus ir jo visiškai nepažinojau.

Pasakykite, ar galima tai buvo numatyti? Ar aš buvau tiesiog akla visus šiuos metus? Ir kaip dabar toliau gyventi, kai supranti — trisdešimt dvejus metus atidavei žmogui, kuris iš tavęs pavogė paskutinį dalyką ir net nemano, kad tai yra blogai?