Mama tikino, kad gyvena viena ir nieko nereikia, po to, kai neliko tėčio, o kai aš atvykau pas ją nesulaukusi, ant slenksčio pamačiau vyriškus batus, mano galvoje iš karto šmėkštelėjo mintis, nuo kurios pasidarė baugu…

Tėtis mirė prieš trejus metus. Infarktas. Greitai. Mama liko viena jų bendruose namuose, kur pragyveno keturiasdešimt metų. Skambindavau kiekvieną dieną, lankydavausi savaitgaliais. Siūliausi persikelti pas mane. Ji atsisakydavo: “Kodėl? Man gerai vienai. Jau pripratau”.

Pastarąjį pusmetį ji ėmė keistis. Atgijusi. Vėl pradėjo dažytis. Nusipirko naują suknelę. Kai klausiau, ar viskas tvarkoje, atsakydavo trumpai: “Taip, viskas gerai. Nesijaudink”.

Praėjusį šeštadienį nusprendžiau atvykti nesulaukusi. Tiesiog užeiti, aplankyti. Privažiavau prie namų, atsirakinau duris savo rakteliais. Ir sustingau tarpduryje.

Vyriški batai. Tvarkingai stovi šalia mamos avalynės. Dideli, išblizginti. Svetimi.

Širdis nusileido žemyn. Galvoje prosismelkė mintis – apgavikų. Kiek girdėjau istorijų apie vienišas pagyvenusias moteris, kurios yra apgaudinėjamos, apiplėšiamos, paliekamos be nieko.

Įėjau tyliai. Iš svetainės pasigirdo vyriškas balsas, tada mamos juokas. Nemaniau girdėti jos taip juokiantis po tėčio mirties. Lengvai, nuoširdžiai.

Aš žengiau į svetainę. Mama sėdėjo ant sofos šalia vyro jos metų. Žilas, su megztuku, akiniai ant nosies. Jie žiūrėjo fotoalbumą, palenkę galvas vienas prie kito. Artimai. Per daug artimai.

Mama pakėlė galvą, pamatė mane. Jos veidas išbalo. Staiga atsistojo: “Tu… aš nesitikėjau…”

Vyras taip pat pakilo. Sutrikęs. Nemandagiai linktelėjo man.

Mes stovėjome trise. Tyla slėgė.

“Mama, kas vyksta?” — paklausiau aš. Balsas išėjo šaltesnis, nei norėjau.

Ji nuleido akis. Rankose sukibė kumščiai. “Susipažink. Tai… mes susitinkame. Jau pusę metų”.

Man užėmė kvapą. Ne dėl to, kad ji susitikinėja. Dėl to, kaip ji tai pasakė. Kaltai. Tarsi prašytų atleidimo už kažką blogo.

Vyras ištiestė ranką: “Atsiprašau už nejaukumą. Aš išeisiu, jei reikia…”

“Ne!” — mama sugriebė jį už rankos. Tada pažiūrėjo į mane. Akys pilnos ašarų. “Prašau, neišeik”.

Sėdau į kėdę. Kojos susvyravo. “Mama, kodėl tu slėpei?”

Ji susmuko ant sofos. Užsidengė veidą rankomis. Pečiai sudrebėjo. Jis apkabino ją per pečius, atsargiai, rūpestingai.

“Nes bijojau,” — sušnibždėjo ji verksmo balsu. — “Bijojau, kad pagalvosi… kad išduodu tėtį. Kad per greitai jį pamiršau. Kad nepakankamai jį mylėjau, jei galėjau būti su kitu”.

Širdis susispaudė. Priėjau, atsisėdau šalia jos. Paimiau jos ranką.

“Mama…”

“Aš nepamiršau jo,” — ji verkė nesulaikomai. — “Aš myliu jį. Visada mylėsiu. Keturiasdešimt metų kartu. Bet aš taip pavargau būti viena. Pabusti tuščiuose namuose. Gaminuoti vienai. Tyla vakarais. Man šešiasdešimt aštuoneri. Aš nesu pasirengusi tiesiog gyventi iki galo”.

Ji pakėlė akis į mane — raudonas, išsigąstas. “Atleisk man. Atleisk, kad esu tokia silpna. Kad negalėjau likti ištikima jo atminčiai”.

Siaubo užvaldytas gerklės aderio poslinkis. Apglėbiau ją. Tvirtai, kaip vaikystėje ji mane apkabindavo.

“Mama, tu nesilpna. Ir tu neišduoti tėvo. Jis nenorėtų, kad tu būtum nelaiminga”.

Ji sušonėjo. “Tiesa?”

“Tiesa. Tu pragyvenai su juo visą gyvenimą. Buvo šalia iki galo. Tu nusipelnei teisės į laimę. Į naują meilę. Tai anuliuoja senąją”.

Mes sėdėjome, apsikabinusios. Ji verkė man ant peties. O tas vyras sėdėjo greta, laikė ją už rankos ir tylėjo. Mačiau, kaip jis žiūri į ją. Su tokia švelnumu, tokiu rūpestingumu.

Tada gėrėme arbatą kartu. Jis papasakojo, kaip susipažino bibliotekoje. Kaip netyčia pradėjo kalbėti apie knygą. Kaip pradėjo susitikinėti. Jis irgi našlys. Taip pat vienišas. Taip pat bijojo kritikos.

Kai išvykau, mama palydėjo mane iki automobilio. Apkabino atsisveikindama. “Ačiū,” — pakuždėjo ji. “Už supratimą”.

Priglaudžiau ją prie savęs. “Būk laiminga, mama. Tu nusipelnai”.

Dabar jie gyvena kartu. Tame pačiame name, kuriame mama gyveno su tėčiu keturiasdešimt metų. Tėčio nuotraukos stovi ant lentynų. Jos neslepia, nepašalina. Jos dalis istorijos. Bet gyvenimas tęsiasi.

Atsakykite sąžiningai: kodėl visuomenė verčia našles ir našlius jausti kaltę dėl naujos meilės? Kiek metų reikia laukti, kad teisė į laimę neatrodytų išdavyste? Ar meilė išvykusiam žmogui atmeta teisę vėl mylėti?