Aš ištekėjau už kurčnebylio vyro. Tėvai neatėjo į vestuves, pasakę, kad aš juos išdaviau

Kartais atrodo, kad mūsų likimus tikrai valdo kažkas iš aukščiau…

Tą kartą viskas vyko ne taip, kaip paprastai. Žadintuvas nesuskambėjo ir aš labai smarkiai vėlavau į darbą, net nespėjau papusryčiauti. Išbėgusi į stotelę, pamačiau, kaip prieš pat nosį nuvažiavo mano autobusas.

Tuo tarpu šalia sustojo juodas visureigis – kadangi vėluoti nesinorėjo, nusprendžiau surizikuoti ir įsėdau. Paaiškinau vyrui, kur man reikia važiuoti, jis neatsakė ir aš pradėjau aiškinti dar nuosekliau.

Jis linktelėjo galva ir visą kelią važiavo tylėdamas.

Kai nuvažiavom iki mano darbo, aš pasiūliau jam pinigų, bet jis papurtė galvą ir nieko nepasakė. Aš nubėgau į darbą ir jau po 20 minučių visai pamiršau tą vyriškį.

Bet vakare, išėjusi į gatvę, aš pamačiau pažįstamą visureigį ir vyrą su puokšte gėlių. Jis ištiesė man lapelį: „Labas, aš Kirilas. Aš esu kurčnebylys, bet moku skaityti iš lūpų. Tu man labai patikai. Nueikim kur nors kartu?“

Pirmiausia, ką aš pagalvojau buvo „Tyčiojasi?“ – nusisukau ir nuėjau.

Taip tęsėsi dvi savaites. Jis kasdien laukė manęs prie darbo. Kažkurią iš tų dienų aš nusprendžiau juo patikėti ir sutikau nueiti į pasimatymą. Iš pradžių man buvo labai nejauku, bet Kirilas pasirodė labai mandagus ir išauklėtas, su juo buvo lengva rasti bendrą kalbą.

Mes ėmėm susitikinėti ir jau po 5 mėnesių jis man pasipiršo. Aš sutikau negalvodama. Bet po to prasidėjo problemos su mano šeima.

Mama reikalavo su juo išsiskirti ir sakė pagalvoti apie būsimus vaikus. Bet aš buvau nepalenkiama…

Tėvai pavadino mane išdavike ir neatėjo į vestuves.

Mes vedę jau 9 metus, auginam sveiką ir gražų berniuką Vasilijų ir aš dar niekada nebuvau tokia laiminga.