Žmonės 4 kartus išdavė neįgalų šunį. Bet jis vis laukė savo laimės

Šunį su negera lemiančiu vardu Banditas 4 kartus buvo paėmę iš prieglaudos. Tačiau paskui atveždavo atgal. Ir ėmė rodytis, kad šuo visada gyvens tarp šios Amerikos Džordžijos valstijos valstybinės įstaigos sienų.

O priežastis tame, kad šunelis pats nejuda be neįgaliojo vežimėlio. Jis, žinoma, draugiškas ir mielas. Tačiau jam reikalinga labai didelė priežiūra. Ir ne mažesnė atsakomybė.

Tie, kurie pasiimdavo šunį namo, turbūt to nenumatydavo. Todėl šunį išdavė jau ne kartą. Arba šie šeimininkai paprasčiausiai nesugebėjo, arba nepanoro juo šitiek daug rūpintis.

O prieglaudos darbuotoja dievino savo augintinį ir svajojo, kad išauš diena, kai Banditas pagaliau ras nuolatinę gyvenamąją vietą su tikrai užjaučiančiais, gerais žmonėmis.

Tačiau mėnesiai bėgo, o Banditas vis buvo vienas…

Bet vėliau apie neįprastą šunelį išgirdo sutuoktiniai Raideriai – Darelas ir Sju. Jie pajuto, kad gali apdovanoti šunelį ta meile ir rūpesčiu, kurio jam labai seniai reikia.

Nepraėjo nė diena, kai pora išgirdo apie Banditą ir jo likimą. Šie žmonės iškart panoro sušildyti nelaimingąjį savo meile, suteikti jam ramų, laimingą gyvenimą. Jie buvo įsitikinę, kad gali susidoroti su visais būsimais sunkumais prižiūrint tokį šunį. Jo neįgalumas neturėjo jiems jokios reikšmės.

Tiesą sakant, Darelas ir pats juda neįgaliojo vežimėliu! Jis pastebėjo, kad pas jį su šuniu – viena ir ta pati priežastis, neleidžianti jiems judėti savarankiškai. Abu kenčia nuo tos pačios rūšies paralyžiaus.

Todėl sutuoktiniai Raideriai pajuto, kad pas juos su Banditu kažkoks ypatingas ryšys. Dar daugiau, jie puikiai žino, ko reikia tokiam šuniui.

Nepaisant tokių džiugių momentų ir sutapimų, savanoriai visgi neskubėjo atiduoti savo augintinio į naują šeimą. Jie laukė lygiai mėnesį, kad tvirtai įsitikintų: šie žmonės nepersigalvos visam laikui, o ne laikinai priglausti neįgalų šunį. Ir gyvūnas eilinį kartą nebus traumuotas, nejaus nusivylimo.

„Patikrinimas“ praėjo puikiai. Niekam neliko nė lašo abejonių, kad Darelas ir Sju Raideriai – idealūs šeimininkai Banditui.

Atėjo diena, kai visas prieglaudos personalas išlydėjo visų mylimą šunelį į naujus namus. Žinoma, darbuotojai truputį gailėjosi, kad skiriasi su šiuo mielu Banditu. Bet tuo pačiu ir džiaugėsi dėl šuns. Galiausiai jis gyvens ten, kur jį supranta ir nuoširdžiai myli.

Po kurio laiko tapo akivaizdu: šuo absoliučiai laimingas! Jam taip gerai pas Raiderius, lyg jis ten būtų gyvenęs visada.

O ir patys Bandito savininkai kartoja, kad tapo laimingesni dėl to, kad dabar jie turi geriausią šunelį pasaulyje!