9 tarybiniai saldumynai iš deficito epochos. Dabar visi šie nostalgiški desertai atrodo keisti ir net nevalgomi – prisiminkime populiariausius iš jų

Ilgą laiką TSRS net šokoladas buvo laikomas „buržujų“ maistu. Konditerijos fabrikų buvo mažai ir
kokybiški saldainiai kainavo brangiai.

Dažnai vaikus lepindavo primityviais naminiais saldumynais, o kartais tarybiniai berniukai ir mergaitės susigalvodavo juos ir patys. Dabar visi šie nostalgiški desertai atrodo keisti ir net nevalgomi – prisiminkime populiariausius iš jų.

Kramtoma guma iš dervos

Importinių kramtukių laisvoje prekyboje nebūdavo, todėl tarybiniai vaikai paprasčiausiai galėdavo pakramtyti dervos, atsirandančios ant medžių kamienų. Toks skanėstas būdavo ne skanesnis, bet sveikesnis už užsienietiškus saldumynus: vaisių dervų komponentai normalizuoja skrandžio rūgštingumą, stiprina kraujagysles.

Saldi duona

Kartais neturėdami kitų saldumynų, riekę baltos duonos pabarstydavo cukrumi ir duodavo vaikams prie arbatos. Kad cukrus netraškėtų tarp dantų, duoną pamirkydavo vandenyje.

Kartais cukrų pakeisdavo trintais serbentais ar avietėmis, uogiene, džemu. Taip išeidavo nebrangus naminių pyragėlių variantas.

Sausainiai su sviestu

Kad gautų savotiškus „pyragaičius“, ant kvadratinių sausainių dėdavo sviesto gabalėlį ir uždengdavo antru sausainiu. TSRS rasti kokybiško sviesto būdavo nelengva, todėl nesudėtingas desertas rodėsi kaip delikatesas.

Pyragaičiai iš sutirštinto pieno

Šventėms gamindavo riešutėlius, kamuoliukus ir vamzdelius su įdaru iš virto sutirštinto pieno, sumaišyto su maltais sausainiais ir kakava. Kiekviena šeimininkė turėjo savo deserto receptą. O štai sutirštintą pieną pyragaičiams virdavo namie, todėl kartais įkaitintos skardinės sprogdavo ir gaminimą tekdavo skubiai nutraukti, kad užsiimtų tvarkymu.

Beržų sula

Tokią sulą būdavo ne tik labai skanu gerti, bet ir įdomu išgauti: medžiuose reikėdavo padaryti teisingas skyles ir padaryti tam tikrą piltuvėlį, kad sula per jį lašėtų į stiklainį. Buvo parduodamos ir pakuotės – dėl žemų gamybos kaštų beržų sula būdavo pigi, todėl visada paklausi.

Pagaliukai iš skruzdėlyno

Šio deserto vaikai eidavo į mišką. Tarp medžių visada būdavo galima rasti skruzdėlyną – porai minučių į jį įkišdavo švarią ploną šakelę, o paskui ją laižydavo. Dėl vabzdžių išskyrų pagaliukas įgaudavo malonų rūgštų skonį. Kai kurie eksperimentuodavo, papildomai įtrindami pagaliuką mėlynių ar laukinių žemuogių sultimis. Per tokius „pietus“ svarbiausia – nenukentėti nuo skruzdėlių įkandimų.

Kietas kisielius

Sausi kisieliaus mišiniai irgi būdavo pakankamai populiarūs. Koncentratas būdavo sudarytas iš krakmolo, cukraus ir vaisių miltelių. Vienas briketas kainuodavo 7 kapeikas. Kai moksleiviams neužtekdavo kišenpinigių ledams, jie pirkdavo sausą kisielių ir mielai jį grauždavo.

Skanūs vaistai

Išradingi piliečiai deficitinius šokoladukus keisdavo hematogenu iš vaistinės, o vietoje saldainių mėgavosi saldžiarūgštėmis „Askorbino“ draže.

Saikingais kiekiais tokie desertai netgi būdavo naudingi – hematogenas ir askorbino rūgštis papildo organizmą vitaminu C, stiprina imunitetą.

Gaideliai ant pagaliukų

Cukrus, vanduo, šaukštas medaus, vanilinas ir cinamonas – to pilnai pakako ledinukams pagaminti. Mišinį kaitindavo ant ugnies kol ištirps cukrus, pildavo į metalines formeles ir įstatydavo pagaliukus. Po poros valandų mišinys sustingdavo ir išeidavo skaniausi ledinukai. Vietoje ledinukų formų paprastai naudodavo šaukštus.