Žmona nepamilo benamio šunelio, tačiau po vieno nutikimo pakeitė savo nuomonę

Kai Mantas ėjo namo, pakeliui sutiko benamį šunelį. Nusprendė pasiimti jį namo.

Namie Manto laukė žmona. Pamačiusi sušalusį šuniuką, ji tuoj pat įsiuto: „Kam tu jį parnešei?! Tu juk
žinai, kad nemėgstu gyvūnų namuose!

„Man jo pagailo, juk jis taip sušalo. Aš negalėjau praeiti pro šalį, atleisk, mylimoji“ ,- ėmė teisintis Mantas.
„Na jeigu jau parnešei, tai tu ir šersi bei vedžiosi. Aš jo nė pirštu nepaliesiu“,- piktai ištarė Lina ir nuėjo į
virtuvę.

O jų sūnus Leonas tik džiaugėsi šuneliu. Savo naujajam draugui jis davė Pirato vardą. Taip ir liko šunelis
gyventi namuose ir nuo tada praėjo 3 metai. Per tą laiką Piratas iš šuniuko išaugo į suaugusį šunį.

Leonas irgi ūgtelėjo ir šuniui ėmė skirti mažiau dėmesio. Jį labiau domino draugai.

Tada Lina išvis ėmė nekęsti augintinio ir, kaip žadėjo, net nepaglostė jo. Na o Mantas daug dirbo, todėl
pavedžioti šunį pavykdavo tik vakarais.

„Atleisk, aš vėl užtrukau darbe. Tau turbūt nuobodu“,- sunkiai atsiduso Mantas.

Kartą vidury darbo dienos vyrui paskambino iš policijos ir pranešė, kad į butą įsilaužė vagys. Jis tuoj pat
išvyko namo. Kai įėjo į butą, vietoje sustingo nuo to, kas iškilo prieš jo akis – Lina klūpėjo ant kelių,
glamonėdama ir bučiuodama Piratą.

„Oho! Jums viskas tvarkoj? Kas nutiko?“- išsigandęs paklausė Mantas.

„Viskas gerai, jei ne Piratas, tai nežinau, kas tada būtų“- per ašaras ištarė Lina,- „Jis išgelbėjo mus ir mane. Kai šitie niekšai įsilaužė į namus, Piratas išbėgo ir ėmė garsiai loti ir kandžioti juos, o aš iškart
paskambinau į policiją“.

Mantas su palengvėjimu atsiduso. Jis priėjo prie Pirato ir paglostė jį:

„Tu geras šuo. Ačiū tau už viską!“

Šuns akys sušvito, jis džiaugėsi galėjęs padėti ir atsidėkoti už gerumą.

Lina dabar be galo myli Piratą ir daro viską, kad jis jaustųsi pilnaverčiu šeimos nariu.