Prieš valandą labai skubėjau

Prieš valandą skubėjau, ėjau greitu žingsniu tvankia gatve su savo raudonu vasariniu kostiumu.

Netikėtai per sekundę prapliupo lietus, pagreitinau žingsnį. Ir staiga – per metrą nuo manęs bėga
močiutė kokių 70-ies ir kokių ketverių mažylis. Skėčio jie irgi neturi, o abiejų kojos ne tokios ir greitos.

Girdžiu, močiutė sako anūkui:

– Kapitone, tai tas pats stebuklingasis lietus! Jis visada lyja būtent vasarą, suteikia jėgų ir rodo
kelią tiesiai į tą vietą, kur guli lobis! O štai ir jis! (rodo į mini parduotuvėlę). Ten mūsų laukia ledai!

Mažylis kvatoja ir greitina žingsnį į „lobyno“ pusę.

Dieviška močiutė. Be galo sužavėjo.

Pragyventi daugiau nei pusę amžiaus šioje sudėtingoje žemėje ir išsaugoti savyje gebėjimą žaisti.

Pragyventi daugiau nei pusę amžiaus šioje sudėtingoje žemėje ir išsaugoti savyje gebėjimą ramiai
reaguoti į nepatogius netikėtumus.