Mamos skambutis. Brangūs suaugę vaikai, neskubėkite suaugti galutinai!

Aš atsisukau. Moteris, viena ranka bandydama uždaryti rankinę, antrąja laikėsi už turėklo autobuse, o telefoną prie ausies spaudė pečiu. Jai aiškiai buvo nepatogu kalbėti – tai matėsi, tačiau vis tiek man širdį suspaudė tonas, kuriuo ji atsakė mamai.

Ir visiškai ne todėl, kad norėjosi pasmerkti, o todėl, kad aš atpažinau save.

Pati buvau tokia pat – ne kartą ieškojau rankinėje telefono ir taip pat sakiau:

„Taip, mama, kas vėl?“ – o paskui pykau ir laukiau, kada baigsis pokalbis ne laiku. Vėl manęs klausia, ar aš šiltai apsirengiau, ar nupirkau tablečių, ar aš atsimenu, kad anūkui neverta gerti kokakolos ir valgyti traškučius.

Aš pati žinau, kokius vaistus pirkti, ir žinau apie traškučių bei gazuotų gėrimų žalą.

Aš seniai suaugusi, o šie pokalbiai su mama paverčia mane nevykėle moksleive ir tai labai pykdo.

Dažnokai taip galvodavau, kol kartą stotelėje pamačiau, kaip moteris, mano metų, verkia, glostydama telefoną. Aš pamaniau, kad ji taip pergyvena dėl sulūžusio telefono, bet jis lyg ir ne iš brangių.

Stengdamasi būti taktiška, tyliai paklausiau: „Jums kuo nors padėti?“ Moteris pakėlė akis ir atsiprašiusi pasakė, kad užsigalvojo ir užsimiršo esanti gatvėje.

O dar pasakė, kad jai jau niekas nepadės. „Jums kas nors nutiko?“ – tęsiau aš, kadangi mačiau – moteris pergyveno ne dėl niekų, ir man norėjosi kažkaip ją palaikyti.

„Mamos jau mėnuo nebėra, o aš vis laukiu jos skambučio. Ji kasryt 8 skambindavo, klausinėdavo kažkokių kvailysčių. Aš kartais vos susilaikydavau, kad neaprėkčiau, ypač per išeigines (norėjosi išsimiegoti, o ji…)“

Staiga moteris vėl pravirko. Man suspaudė širdį, o ji tęsė:

„Aš juk žinodavau, kad ji pabunda labai anksti, kokią 5-ą, ir 3 valandas kantriai laukia, kad paskambintų man, galvodama, ko paklausti, kad manęs nesupykdytų.

O mane taip erzino, kad ji kalba visokius niekus! O jai tiesiog reikėdavo jaustis mano mama, kaip ir anksčiau reikalinga man. Na kodėl aš anksčiau to nesupratau?“

Čia ir mano akys sudrėko:

„Viešpatie, juk ir aš kažkada nebeišgirsiu mamos balso, ir daug daug metų manęs niekas nebepaklaus, ar aš šiltai apsirengiau, nebeprimins apie žalingus traškučius ir kolą. Aš daugiau nebesijausiu moksleive, aš būsiu suaugusi, tokia suaugusi, kad gyvensiu be mamos. O kaipgi be jos?!“

Mano nugara perbėgo toks šaltis, kad ėmiau kalenti dantimis. Drebančiomis rankomis radau rankinėje telefoną, surinkau numerį:

„Labas, mamyte…“ Mamytė balse suskambo nerimas: „Taip, dukra! Kažkas nutiko? Ko tu verki?“

Na kaip gi ji tai jaučia? Aš juk taip stengiausi atrodyti linksma. Paskubomis pasakiusi, kad viskas gerai, paklausiau, kaip vadinasi tabletės, apie kurias vakar ji man sakė, esą, išlėkė iš galvos. Mama pakartojo, o aš, padėkojusi, paprašiau jos skambinti dažniau, o vakare pati pažadėjau paskambinti.

Moteris stotelėje pažvelgė į mane kažkaip ypatingai šiltai:

„Jūs šaunuolė, o aš va…Eisiu rytoj į bažnyčią. Ten yra mėgstamas mamos paveikslas. Kai stoviu prieš jį, girdžiu mamą“.

Ir štai šiandien tas pokalbis autobuse. Ne, brangi mano pakeleive, jūsų mama nenori „pragręžti“ jums smegenų. Ji ir taip labai bijo eilinį kartą jus sutrukdyti ir jai visiškai nesinori skambinti dėl niekų, ir pati to nesuvokdama, ji bando rasti kažkokių „svarbių“ priežasčių skambučiui – kaip gali, kaip moka, kaip išeina.

Todėl jos balse šitiek nerimo. Ji labai stengiasi parodyti jums, kad skambina ne šiaip sau – su reikalu.

Argi ji imtų skambinėti šiaip sau?!

Juk ji vieniša ir griebiasi pokalbio su jumis kaip siūlo, laikančio ją žemėje!

Brangūs suaugę vaikai, neskubėkite suaugti galutinai! Tegu jūsų tėvai dar ilgai ilgai bus šalia jūsų. O tam jiems tiek ir tereikia – pajusti, kad jie kaip ir anksčiau, labai reikalingi savo vaikams…