Mano nepaprasta pažinties su žmona istorija

2020 metai. Stengiausi važiuoti į žvejybą bent kartą per mėnesį. Kartą grįžau jau auštant.

Be upėtakio, nieko ypatingo neparsivežiau. Nusprendžiau išrūkyti žuvį. Išėjau į verandą valyti žuvies.

Kol užsiėmiau su žuvimi, aplink mane vis trynėsi kažkoks katinas. Pažiūrėjau į katiną – lyg ir naminis, net su antkakliu. Pavaišinau jį žuvyte.

Katinas paėdė ir išėjo. Užpyliau žuvį marinatu ir padėjau į šaldytuvą. Ėmiausi jos tik kitą dieną. Tik sėdau prie žuvies, kaip vėl tas pats katinas apsireiškė. Na ir vėl jam daviau truputį žuvytės.

Po poros valandų, kai pradėjau rūkyti, katinas vėl atėjo. Šįkart už jo antkaklio kažkas baltavo. Ištraukiau
popieriaus lapelį, ant kurio buvo parašyta:

„Prašau, gana šerti mano katiną žuvimi. Gali paspringti kaulu“.

Paėmiau pieštuką ir parašiau atsakymą:

„Šėriau upėtakiu be kaulų“ ir parašiau telefono numerį.

Pritvirtinau popierėlį atgal prie antkaklio.

Katinas pasitrynė ir dingo.

Po kokių 15 minučių kažkas skambina. Pasirodo, tai katinėlio šeimininkė.

Atsiprašė ir paklausė, gal turiu žuvies pardavimui.

Pasakiau adresą. Atėjo simpatiška jauna moteris. Pas mane kaip tik iš žuvies likučių virė žuvienė.

Pakviečiau ją prie stalo. Pavalgėme žuvienės, daviau jai du rūkytus upėtakius.

Tokiu būdu ir susipažinau su savo būsima žmona.