„Mama, tėtis buvo atėjęs!“ – motinai net maišai iš rankų iškrito

Marija grįžo namo iš darbo. Ji buvo tokia pavargusi, kad maudė kojas. Ji dirbo mugėje, nuo pat ryto iki vakaro per šituos šalčius buvo ant kojų. Reikėjo maitinti dukrą.

Ji įėjo ir pamatė, kad mažylė užmigo ant sofos su pienu. „Nesulaukė“ – pagalvojo ji ir švelniai ją pabučiavo.

– Mama, tu grįžai,- mažylė pabudo ir apkabino ją,- šiandien buvo atėjęs tėtis.

– Kas? Kaip tai tėtis? – suriko motina ir puolė prie spintos, išrausė visas lentynas ir įsitikino, kad jis vėl pasiėmė visus pinigus.

– Kam tu jį įleidai? Kiek kartų tau sakiau neįleisti pašalinių!

– O argi tėtis pašalinis, mama? Tu bloga, jis man sakė. Jis man dar lėlę nupirko.

Kai Marija visa tai išgirdo, jai pasidarė skaudu ir apmaudu. Vyras paliko jas likimo valiai, pradėjo gerti irpralošė visą jų turtą. Tačiau Marija rado savyje jėgų gyventi toliau dėl savo mažylės, o jį išvijo iš savo buto.

– Tai ne tėtis nupirko, aš tau nupirkau, norėjau padovanoti gimtadieniui, jis pasikniso spintose ir rado ją… – ištarė Marija ir ašaros pasipylė iš akių.

– Ne, tu meluoji! Tu bloga! Jis mane myli, o tu neįleidi jo į namus…

Marija karčiai pravirko. O mažylė toliau gėrė savo ataušusį pieną ir grožėjosi lėle.

Ir ką jai dabar daryti, kaip paaiškinti vaikui, kad jos tėvas paskutinis niekšas? O gal nereikia?