Mes atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukiname?

Naujam draugės vaikinui buvo „lyg ir alergija“ , todėl ji paprasčiausiai ėmė ir užmigdė katiną. Išsikvietė į namus ir užmigdė. Nepasiūlė niekam pasiimti, o paprasčiausiai išlydėjo mylimąjį į darbą ir padarė jam siurprizą. Mylimasis nudžiugo…

Turėjau draugę. Gerą, mielą, klasišką. Kartu važinėjome atostogauti, viskuo dalinomės. Ir reikalais, ir svajonėmis, ir daiktais, ir pinigais. Ir turėjo ji katiną. Juodą, įžūloką, jauną. Ir štai draugė susirado vaikiną.

Pradėjo susitikinėti, paskui ir gyventi pas ją. Vieną gražią dieną ateinu pas ją ir nerandu katino.

Užmigdė. Jos vaikinui „lyg ir buvo alergija“, ji paprasčiausiai ėmė ir užmigdė katiną. Išsikvietė į namus ir užmigdė. Nepasiūlė niekam pasiimti, net man, neieškojo kito kelio, o paprasčiausiai išlydėjo mylimąjį į darbą ir padarė jam siurprizą. Mylimasis pritarė. Aš negalėjau. Dar taip apie tai pasakojo, esą, štai kokia aš šaunuolė.

Bendravimas apsiribojo ties „su kaledom“ – „aciu“ – mesendžeryje. Po poros metų katino žudikai persikėlė
į kitą butą ir įdėjo foto iš įkurtuvių. Su kačiuku. Ir užrašu „mūsų mylimas šeimos narys“. Naujasis narys

buvo grynaveislis, turėjo tituluotus tėvus, skirtingai nuo juodojo įžūlėlio. Galbūt tai turėjo reikšmės. Nežinau. Tačiau nustojau ir sveikinti. Bjauru. Taip visam laikui išėjo vienas draugas.

Po daugelio metų pasakoju šią istoriją nuostabiam žmogui. Jau toks gerietis. Ir aštrialiežuvis, ir gerietis ,ir visiškas žavuolis.

Ir girdžiu: „kaip tu galėjai dėl kažkokio katino išmesti iš gyvenimo žmogų? Tai juk kvailas gyvulys. Aš irgi štai šunį išmečiau. Jis pradėjo dergti, aš jį ir išmečiau. Ir ką dabar?“ Ir nieko.

Minus dar vienas žmogus…