Kampe, prisispaudęs prie sienos, tupėjo šuo. Jis buvo ne toks, kaip visi kiti…

Žilas senukas, kokių 70-ies, vaikštinėjo aplink voljerus ir visą laiką kažką apžiūrinėjo. Prieglaudos darbuotoja jį pastebėjo ir priėjo:

– Jums kažko reikia? – paklausė ji. – Kažko ieškote?

– O ne! Ne! Jūs tik nepergyvenkite! Aš tik pažiūrėsiu. Galima? – atsakė jis.

– Taip, žinoma, žiūrėkite, dėl dievo! – tarė nustebusi.

Senukas dar ilgai vaikštinėjo ir žiūrėjo į kiekvieną šunį. Susidarė įspūdis, kad jis susipažįsta su kiekvienu šios prieglaudos gyventoju. Jis apsuko kelis ratus ir sustojo prie vieno voljero.

Ten kampe, prisispaudęs prie sienos, tupėjo šuo. Jis buvo ne toks, kaip visi kiti. Nevizgino uodega, nežiūrėjo maldaujančiu žvilgsniu. Jis tiesiog tupėjo ir žiūrėjo kažkur į šalį.

– O kas jam? – paklausė senukas.

– A, tai Berta! Jai turbūt 6 metai. Neseniai pas mus. Mašina partrenkė. Šeimininkė atsisakė ir kaimynė atvežė čia. Padarėme operaciją, deja, letenos išgelbėti nepavyko.

– Ir ką dabar, nebėgios?

– Kodėl gi?! Bėgios. Tik ji nuo tada neišeina iš voljero. Nežinau, gal bijo?

– O galima aš ją pasiimsiu? – maldavo senukas.

Moteris pažvelgė į jį ir pagalvojo: „Na kurgi tau, seni?! Tu pats viena koja karste, o paskui ir ji liks gatvėje“.

– Žinote, mes pagalvosime, o rytoj pasakysime atsakymą.

– Gerai. Aš tada ryt užeisiu. Iki pasimatymo.

Varteliai užsitrenkė ir senukas lėtai nužingsniavo. Ryte prieglauda dar buvo uždaryta, bet jis jau laukė prie vartelių.

– A, tai vėl jūs! Laba diena. Mes čia pasitarėme su direktore. Mes negalime jums atiduoti šuns. Jis ligotas, jam reikia priežiūros.

Senukas nusiminė. Ir moteriai netgi pasirodė, kad pravirko. Jis apsisuko ir nuėjo. Po pietų darbuotojai nuėjo valyti voljerų. O ten, prie to paties voljero, stovėjo tas pats senukas. Ir apie kažką kalbėjosi su šuniu. Moteris priėjo ir vėl priminė, kad jie negalės atiduoti jam šuns.

Visą mėnesį, atėję į prieglaudą, darbuotojai sutikdavo šį senuką. Ir kas kartą jis prieidavo prie to paties voljero ir vėl, ir vėl kažką kalbėdavosi su šuniu. Visi jau seniai priprato prie jo ir kartais nė nekreipdavo dėmesio.

Tačiau kartą direktorė neištvėrė ir pasakė:

– Liuda, o atiduok tu jam šunį! Vis tiek neišeis iš voljero. Galbūt tada nusiramins?

Darbuotoja priėjo ir atidarė duris. Senukas užėjo vidun, atsisėdo šalia šuns ir jau po sekundės jiedu išėjo iš ten. Moters veiduose atsispindėjo nuostaba.

Senukas ir šuo vaikštinėjo prieglaudos teritorijoje. Sustodavo atsikvėpti ir vėl traukdavo į pasivaikščiojimą.

Taip prasidėjo draugystė tarp Bertos ir Vlado Aleksandravičiaus (taip vadino senuką). Vladas ateidavo kasdien. Berta pripažino tik jį.

Jie vaikštinėjo, džiaugėsi, bet daugiausia tylėjo. Sėdėdami prie kokio nors medžio, jie liūdnai žiūrėdavo kažkur į tolį. Grįžę atgal į prieglaudą, jie ilgai žiūrėdavo vienas kitam į akis atsisveikinimui.

Po poros mėnesių direktorė pasiūlė pasiimti Bertą visam laikui, bet jis atsisakė. Moteris nesuprato. Kodėl? Juk jis taip to norėjo. Vladas Aleksandravičius nenorėjo atsakyti į šį klausimą ir kaskart nusigręždavo, kad niekas nepamatytų jo ašarų. Moteris nusprendė viską išsiaiškinti ir kartą nusekė senuką.

Po prieglaudos senukas šlubčiodamas nuėjo miesto pakraščio pusėn. Moteris paskui jį. Jie ėjo apie valandą. Paskui senukas priėjo prie pastato ir dingo už durų.

Ji priėjo prie durų ir apstulbo. Ant durų kabėjo lentelė, o ant jos užrašas – Psichoneurologijos internatas, liaudiškai tariant – senelių namai.

Ji buvo šoke. Užėjo į pastatą ir patraukė pas vedėją pasiklausti apie Vladą Aleksandravičių. Ten jai papasakojo, kad jis čia jau daugiau nei 10 m. Kad pateko į avariją, kojos išgelbėti nepavyko ir kad dukra atvežė jį čia ir daugiau jos niekas nematė.

Išėjusi iš pastato, plieninio charakterio moteris, kuri kadaise palaidojo ir vyrą, ir sūnų. Kuri, kad užsimirštų, atstatė prieglaudą dviem šimtams šunų, kad gyventų toliau. Ji verkė. Ji daug kartų matė, kaip išmeta šunis, atveždami jai į prieglaudą, bet kad taip žmogų… Dargi tikrą tėvą.

Visą kelią atgalios ji verkė. Tada, eidama iš šio namo, priėmė vienintelį teisingą sprendimą.

Praėjo daug laiko ir šiandien ji pabudo laiminga. Nuėjo į virtuvę, užkaitė virdulį ir išėjo į balkoną:

– Tėte! Jūs ten su Berta atsargiau po pusnis šokinėkite! Nebe jaunikliai jau. Na gerai, Bertai 15, o tau juk šiandien 80.

– Na ką tu, dukra! Mums ne daugiau 18-os…