Anūkas pamatęs, kaip gyvena jo močiutė, sutvarkė jos namus

Baigęs mokyklą aš nesilankiau pas savo močiutę beveik dešimt metų. Iš pradžių buvo universitetas, vėliau – verslo kūrimas, skambindavau, bendraudavau su močiute, tačiau kelionę vis atidėdavau.

Tėvai irgi ne taip dažnai ją lankydavo, ir kartą po eilinio vizito tėvas pasakė, kad močiutės namelis visai nusidėvėjęs ir reikalauja remonto. Jis tai pasakė nepiktai, bet man, kaip statybų įmonės vadovui, kad ir mažos, tai buvo priekaištas, todėl jau po poros savaičių pats nuvažiavau pas močiutę, kad apsispręsčiau dėl būsimų darbų apimties.

Močiutė mane pasitiko su tokiu nuoširdžiu džiaugsmu, kad man buvo labai gėda, jog taip ilgai jos nelankiau. O namelis iš tiesų atrodė, švelniai tariant, ne itin gerai, nors išgirdusi mano idėją suremontuoti namo sienas, kuriose ji gyveno tiek metų, šeimininkė mosavo rankomis, tarsi norėdama išvaryti papildomas rūpesčių mintis iš mano galvos.

Bet sau klausimą išsprendžiau iškart, todėl beliko įtikinti močiutę trims ar keturiems mėnesiams persikelti į miestą, pas tėvus. Šią užduotį patikėjau mamai, nors ir nelengvai, bet ji „perkėlė“ močiutę į butą, o jau kitą dieną sodyboje užvirė darbai.

Laimei, močiutė turėjo labai gerą tvartą, į kurį perkėlėme visus jos baldus ir daiktus. Atstatyti namo prasmės nebuvo, todėl jį tiesiog nugriovėme, o ant pamatų pastatėme naują, daug erdvesnį, iš surenkamos medienos, galima sakyti, dvarą.

Be to, aš aprūpinau namą visa šiuolaikine technika, kad močiutei senatvėje būtų patogiau ir lengviau rūpintis savo buitimi.

Laike su komanda tilpome į du su puse mėnesio, o kai atvežėme močiutę, ji aikčiojo, pamačiusi savo naujus namus. Buvo visko – ir ašarų, ir šūksnių „kam to reikėjo?“, ir milijonas „ačiū“.

Mes žiūrėjome į močiutę ir džiaugėmės už ją, o aš stovėjau ir gailėjausi, kad nepadėjau anksčiau… Nepamirškite savo močiučių ir senelių, lankykitės pas juos dažniau ir pagal galimybes jiems padėkite. Nes be jūsų to niekas nepadarys, o patys jie nepaprašys.