Aš atidaviau savo vestuvinę suknelę nuotakai, vienintelį atminimą iš laimingiausios dienos. O po trijų metų po jų skyrybų, aš netyčia praėjau pro komisijos parduotuvę ir sustojau… iš pradžių galvojau, kad man pasirodė, bet tada…

Aš ištekėjau prieš trisdešimt penkerius metus. Suknelę siuvo mano mama. Tris mėnesius ji dirbo prie jos. Kiekvienas siūlas, kiekviena detalė buvo atlikta rankomis. Balta, nėriniuota, paprasta, bet graži. Aš ją saugojau visą gyvenimą. Specialiame dėkle, antresolėje.

Mano sūnus vedė prieš septynerius metus. Nuotaka buvo maloni mergina. Aš stengiausi su ja susidraugauti, padėjau kuo galėjau. Prieš mėnesį iki vestuvių ji atėjo pas mane. Pasakė, kad negali rasti tinkamų drabužių. Viskas yra arba brangu, arba nepatinka.

Aš ištraukiau savo suknelę. Parodžiau ją. Ji nustebo. Pasakė, kad ji nuostabi, kad tokios svajojo. Paklausė, ar gali ją pasimatuoti. Aš sutikau.

Suknelė idealiai tiko. Ji stovėjo prieš veidrodį, šypsojosi. Aš žiūrėjau ir prisiminiau savo vestuves. Pasakiau, kad atiduodu jai suknelę. Ji iš laimės apsiašarojo. Apkabino mane. Pažadėjo ją saugoti ir vėliau perduoti savo dukrai, jei tokia bus.

Ji ištekėjo vilkėdama mano suknelę. Atrodė gražiai. Aš sėdėjau vestuvėse ir džiaugiausi. Mano suknelė, mano sūnus, nauja šeima. Viskas atrodė teisinga.

Po vestuvių ji pasiėmė suknelę pas save. Pasakė, kad ją atiduos į valyklą, supakuos ir saugos. Aš nesijaudinau. Pasitikėjau ja.

Praėjo ketveri metai. Jie išsiskyrė. Priežastys buvo skirtingos, bet svarbiausia — nesutapo charakteriai. Skyrybos praėjo ramiai, be skandalų. Vaikų jie neturėjo. Išsiskyrė taikiai.

Aš paskambinau nuotakai po mėnesio nuo skyrybų. Paklausiau, kaip sekasi. Ji trumpai atsakė, kad viskas gerai. Aš paklausiau apie suknelę. Norėjau ją pasiimti atgal. Ji pasakė, kad suknelė yra geros būklės, guli pas ją namuose. Kad atiduos, kai tik norėsiu.

Praėjo metai. Aš keletą kartų priminiau apie suknelę. Ji kiekvieną kartą pažadėjo ją atnešti, bet neatnešė. Sakė, kad pamiršo, kad užsiėmusi, kad kitą kartą būtinai atneš.

Praėjo dar dveji metai. Aš nustojau priminti. Pagalvojau, kad suknelė jau nebesvarbi. Nuotaka su sūnumi nebendrauja. Ji gyvena savo gyvenimu, mes – savo. Suknelė liko pas ją, gerai.

Vakar ėjau miesto centru. Reikėjo į vaistinę. Praėjau pro komisijos parduotuvę. Didelė vitrina, ten drabužiai kabo. Sustojau automatiškai.

Ir pamačiau suknelę. Mano suknelę. Aš ją iškart atpažinau. Nėriniai, ypatingas raštas ant viršaus, tam tikro ilgio sijonas. Mama ją siuvo, aš prisimenu kiekvieną detalę.

Priėjau arčiau vitrinai. Tikrai ji. Ant kainų etiketės buvo juokinga suma. Mažesnė nei vakarienė įprastame kavinėje.

Įėjau į parduotuvę. Paklausiau apie suknelę. Parduotuvės pardavėja pasakė, kad ją atnešė prieš dvi savaites jauna moteris. Pateikė komiso pardavimui. Pati nustatė kainą, minimalią. Pasakė, kad jos nereikia, kad bent už centus parduotų.

Įsigijau suknelę atgal. Sumokėjau juokingą sumą. Pasiėmiau maišą, išėjau iš parduotuvės.

Atsisėdau ant suoliuko šalia. Išėmiau suknelę iš maišo. Žiūrėjau į ją. Ta pati suknelė, kurią mama siuvo tris mėnesius. Kurioje ištekėjau. Kurią atidaviau nuotakai su meile. Kurią ji pažadėjo saugoti.

O ji ją atidavė į komisiją. Už centus. Net nepaskambino man, nepasiūlė pasiimti. Tiesiog atsikratė kaip nereikalingu daiktu.

Paskambinau jai. Paklausiau apie suknelę. Ji sumišo. Tada pasakė, kad atidavė pažįstamai vestuvėms. Melavo į akis. Aš pasakiau, kad po valandos nupirkau suknelę komisijoje. Ji nutilo. Paskui pasakė, kad turėjo teisę, kad suknelė jos, kad pati atidaviau.

Padėjau telefoną. Sėdėjau ant suoliuko su maišeliu. Žmonės ėjo pro šalį. O aš laikiau savo suknelę ir negalėjau suprasti, kaip taip atsitiko.

Suknelė dabar kabo mano spintoje. Tame pačiame dėkle. Aš kasdien žiūriu į ją. Prisimenu, kaip mama ją siuvo. Kaip aš ją vilkėjau per savo vestuves. Kaip atidaviau nuotakai su viltimi, kad ji išsaugos šį atminimą. O ji pardavė už sumą mažesnę, nei kainuoja kino bilietas. Net nepagalvojo man grąžinti. Tiesiog atsikratė.

Pasakykite, ar aš pernelyg daug reikšmės teikiu daiktams? Ar nuotaka pasielgė ciniškai? Ir ar galima žmogui atleisti už tokį nepagarbą atminčiai, jausmams, tam, kas tau brangu?