Aš buvau tikra, kad pirmoji meilė seniai užmiršta… kol vienas atsitiktinis susitikimas neapvertė visko aukštyn kojomis…

Man buvo tik dvylika, kai pirmą kartą pajutau tai, ką vėliau pavadinau meile. Bet tada tai atrodė kažkas pernelyg didelis, pernelyg tikras, kad galėčiau tiesiog pavadinti „vaikišku susižavėjimu“. Jis gyveno kaimyniniame name. Mes visada pažinojome vieni kitus, bet vieną dieną viskas pasikeitė. Jo juokas tapo man muzika, jo žvilgsnis — slapta pažada. Vasarą mes praleisdavome vakarus kieme, ir vieną kartą jis paėmė mane už rankos. Paprastai, be žodžių. Mano širdis plakė taip garsiai, kad maniau — ji mane išduos. Tada nusprendžiau: „Tai praeis“. Bet metai bėgo, o tai nepraėjo. Ir štai, po daugelio metų, aš įėjau į parduotuvę ir pamačiau jį. Jo akys susitiko su mano — ir visas mano pasaulis sugriuvo per sekundę…

Aš visada maniau, kad tas jausmas liks kažkur tolimoje praeityje, kartu su kiemo žaidimais, ledais ant pagaliuko ir triukšmingais vasaros vakarais. Pirmoji meilė, sakė man, — tai tik paauglio emocijos. Pati save įtikinau: pamiršiu, užaugsiu, juoksiuosi iš to, kaip kvailai tada viskas atrodė. Bet viskas pasirodė ne taip paprasta.

Mes dar buvome vaikai, bet prisimenu kiekvieną to vasaros detalę. Mes sėdėjome ant seno suolelio, ginčijomės, kas geriau žaidžia futbolą, valgėme pigų ledą ir juokėmės iki ašarų. Jis buvo šalia, ir to pakako, kad pasaulis atrodytų pilnas. O paskui vieną vakarą, kai kiemas jau grimzdo į prieblandą, jis paėmė mane už rankos. Tai buvo taip paprasta ir tuo pačiu rimta. Nežinojau, ką sakyti, todėl tylėjau, o širdis pasiruošusi buvo iššokti iš krūtinės.

Rudenį viskas pasikeitė. Mes pradėjome lankyti skirtingas mokyklas. Jam atsirado nauji draugai, man — naujos rūpesčiai. Susitikdavome vis rečiau, kartais atsitiktinai gatvėje. Kiekvieną kartą apsimesdavau, kad viskas gerai, bet po to ilgai negalėdavau užmigti, prisimindama jį.

Praėjo metai. Aš suaugau, mokiausi, dirbau, susitikdavau su kitais. Turėjau santykių, kurie atrodė rimti, bet jie sugriūdavo. Kartais man atrodė, kad jį pamiršau, bet pakako išgirsti jo vardą ar pamatyti gatvėje panašų siluetą — ir viskas sugrįždavo. Tai buvo kaip seniai užgijusi žaizda: atrodo, neskauda, bet prisilietus atiduoda taip, kad užgniaužia kvapą.

Visai neseniai mes vėl susitikome. Visiškai įprasta diena, visiškai įprasta parduotuvė. Aš ėjau duonos ir pieno, kaip visada, ir staiga pamačiau jį. Iš karto nesupratau — veidas pasikeitė, atsirado raukšlelės, plaukai kiek pražilo. Bet kai jis nusišypsojo, supratau: tai jis. Tas pats vaikinas, kuris kažkada laikė mane už rankos.

— Tu? — iškvėpiau, vos sulaikydama drebulį.

— Aš, — atsakė jis. Ir jo balse nuskambėjo tas pats šiltis, kurį girdėjau tada, prieš daugelį metų.

Kalbėjomės apie paprastus dalykus: apie darbą, apie šeimą, apie tai, kaip greitai bėga laikas. Iš šalies tai būtų buvęs įprastas dviejų pažįstamų pokalbis. Bet man kiekviena jo frazė atsiliepė giliai viduje, tarsi jis vėl atidarytų duris, kurias stengiausi uždaryti. Norėjau paklausti: ar prisimeni tą vasarą? Ar prisimeni mūsų suolelį, ledus, tą vakarą? Bet tylėjau.

Kai atsisveikinome, jis išėjo, o aš likau stovėti vietoje. Ir staiga supratau paprastą, bet žiaurią tiesą: pirmoji meilė neišeina. Ji gyvena mumyse visada — tyliai, nepastebimai, kartais skausmingai. Kiek metų praeitų, laikas prieš ją bejėgis.

O jūs tikite, kad pirmoji meilė niekada neišnyksta? Kad net po dešimtmečių vienas atsitiktinis „susitikimo“ momentas gali sugrąžinti tuos pačius jausmus, nuo kurių kadaise užgniaužė kvapą?