Aš labai klydau, kai atstūmiau savo anytą po to, kai ji atsisakė man padėti su vaikais

Ilgą laiką maniau, kad šeima — tai, kur visi vieni kitiems padeda. Ypač moterys. Ypač močiutės. Kai man gimė vaikai, kažkodėl automatiškai nusprendžiau: jo mama, mano anyta, taps mano sąjungininke. Tuo žmogumi, kuris bus šalia su mažyliais, virs sultinį, padės, kai viskas kris iš rankų. Juk taip įprasta, tiesa?

Bet Marta, mano anyta, nuo pat pradžių elgėsi kitaip. Ji pasveikino mus su pirmojo vaiko gimimu, atėjo į gimdymo namus, padovanojo rankų darbo antklodę — ir dingo. Retkarčiais pasirodydavo porai valandų, su dovana ir šypsena. Ir vėl išvykdavo. Aš neatvirai prašiau pagalbos, bet užuominų buvo. Skundžiausi dėl nuovargio, dėl bemiegių naktų, dėl namų ruošos, kuri užklupo kaip lavina. Ji klausė, linktelėdavo, bet siūlyti pagalbą — neketino.

Vieną dieną neištvėrusi paklausiau tiesiai:

— Kodėl nenorite padėti su vaikais?

Ji žiūrėjo ramiai, be įžeidimo:

— Todėl, kad aš jau visą tai perėjau. Užauginau du vaikus be močiutės, be pagalbos. Išgyvenau. Ir dabar noriu gyventi. Ne iš savanaudiškumo. O iš meilės sau.

Man pasidarė skaudu. Jaučiausi palikta. Ir ją teisiau. Kalbėdama su draugėmis kartojau, kad mano anyta yra „šalta“, kad „jai viskas vienodai“. Mes nutolome. Nustojau ją kviesti. Mano vyras pateko tarp dviejų ugnių. Jis gerbė motinos pasirinkimą, bet suprato, kaip man sunku.

Laikas bėgo. Vaikų atsirado du. Nuovargis tapo stipresnis. O vieną dieną netikėtai susitikome parduotuvėje. Marta ėjo su knyga po pažastimi ir kava išsinešimui. Aš — su vežimėliu, mažyliu ant rankos ir vyresniuoju, įsitvėrusiu į striukę.

Ji sustojo.

— Kaip laikaisi?

— Pavargusi.

Ir tada nebeištvėriau. Ašaros, dirglumas, skundai. Viskas, kas buvo susikaupę. O ji klausė. Tada tyliai tarė:

— Aš negaliu būti tavo auklė. Bet galiu būti šalia, jei tu leisi.

Mes kalbėjomės ilgai. Be priekaištų. Sužinojau, kaip jai buvo sunku jaunystėje. Kaip ji bijojo prarasti save. Ir kaip dabar sunkiai atranda drąsos būti savimi — be kaltės jausmo.

Nuo to laiko viskas pasikeitė. Ji ateina ne kaip padėjėja. O kaip viešnia, kaip draugė, kaip moteris, su kuria galima tiesiog išgerti arbatos ir pasikalbėti. Kartais pasiima vaikus, jei prašome. Bet svarbiausia — aš daugiau nelaukiu. Nereikalauju. Tik priimu.

Aš klydau. Nes teisiau pagal savo nuovargį. O dabar — aš suprantu: ji taip pat žmogus. Su savo gyvenimu. Su savo teisėmis. Ir su didele, nors ir tyla, širdimi.