Dar kartą apie ištikimybę

Kartą aš atlikau praktiką viename ligoninės skyriuje, buvo medikų brigados iškvietimas į vieną apleistą namą pelkėje, mūsų miesto pakraštyje.

Kai mes ten nuvykome, nieko neradome nei name, nei ūkiniuose pastatuose. Eidami link vartelių išgirdome šuns kaukimą…

Mes nulėkėme į namą, dieve, ant grindų tamsiame kampe krutėjo skudurų krūva, langų nėra, užkalti, tamsa, sausio mėnuo, šaltis skverbėsi per visą namą.

Pagaliau iš po skudurų pasirodė šuo ir žmogaus ranka. Numetus skudurus, prieš mus atsivėrė vaizdas kaip iš konclagerio…vos gyvas, išsekęs pagyvenęs žmogus…

Negaišdami nė minutės mes atsidūrėme ligoninėje, visą kelią paskui mašiną bėgo
ištikimas jo šuo…

Vyras išbuvo ligoninėje iki pavasario, ištikimąjį jo šunį širdingos sanitarės apgyvendino netoli virtuvės…

Praėjo 12 metų ir šiandien aš vėl atsidūriau toje pačioje gatvėje šalia to paties namo (netoliese buvo techninės apžiūros stotis ir kol vyras aiškinosi su mašina, aš nusprendžiau prieiti tą namą). Mane pasitiko senelis, jis man šypsojosi ir buvo labai svetingas. Taip! Taip! Tai buvo tas pats mirštantis žmogus! Dabar gyvas ir laimingas…

Pasirodo, tada, 1999 metais, jo tikras sūnus užrakino jį nuosavame name, užkalęs duris ir langus.

Priežastis banali – senelis mirė – gyvenamasis plotas parduotas. Tačiau niekšas sūnus nežinojo, kad ištikimas šuo išrausė duobę ir nešė savo šeimininkui iš šiukšlyno supelijusios duonos gabalėlius, nuograužas ir kitą, kaip pasirodė, vienintelį maistą, ir gulėdamas šalia šildė savo šeimininką, neleisdamas jam mirti….

Po mūsų laiku suteiktos pagalbos ir išgijimo niekas mieste neliko abejingas pagyvenusiam žmogui ir dabar jis laimingas, kad kadaise, kai tikras sūnus pametė jį mirti, jo šuo išgelbėjo jam gyvybę…

Šuo šalia šeimininko pragyveno dar 10 metų…