Auksė ėjo namo ir galvojo, kokia ji vieniša. Tačiau moteris nežinojo, kad šuo, laukiantis laiptinėje, visam laikui pakeis jos gyvenimą

Penktadienį po darbo Auksė pagalvojo apie artėjančias išeigines ir atsiduso. Ji klausė savęs, ar sensta, kadangi jaučia nuolatinį nuovargį. Marija, jos kolegė, paklausė, kodėl ji kalbasi su savimi ir Auksė prisipažino liūdinti dėl to, kad ji taip greitai sensta. Marija ją nuramino, pasakiusi, kad kai kurios moterys pradeda gyventi tik išėjusios į pensiją.

Vėliau savo namo laiptinėje Auksė aptiko jos laukiantį šunį. Ji pabandė įeiti į pastatą, tačiau šuo pastojo jai kelią. Įdėmiai į ją pažvelgęs, šuo įėjo vidun paskui Auksę ir atsisakė išeiti. Auksė bandė įkalbėti šunį grįžti namo, tačiau šis nepasidavė. Ji pašildė šuniui barščių ir pavakarieniavo kartu su juo. Vėliau Auksė prisėdo žiūrėti mėgstamo serialo, kol šuo miegojo šalia jos. Kitą rytą Auksė pabudo nuo to, kad šuo braižė miegamojo duris. Ji suprato, kad šuo neturi šeimininko ir nusprendė juo pasirūpinti.

Pavadino šunį Džeku ir pasiėmė jį pasivaikščioti pirmąją oficialią jo gyvenimo jos namuose dieną, ir Džekas visur sekė net be pavadėlio. Grįžusi namo, Auksė pamatė, kad Džekas laukia jos prie įėjimo. Jis nusekė paskui šeimininkę į vidų ir Auksė galutinai priėmė jį kaip savo naująjį gyventoją. Štai taip gatvės šuo išgelbėjo Auksę nuo apatijos, nereikalingumo jausmo ir nerimo, savarankiškai išsirinkęs šeimininkę. Na ir pasakyk po to, kad gyvūnai nieko nejaučia.