Aš norėčiau tau parašyti, bet tai niekada neįvyks

Jei tu gali gyventi be manęs ir jaustis puikiai…Ką gi, tada ir aš sugebėsiu gyventi be tavęs.

Taip, aš vis dar ilgiuosi tavęs, ir dažnai noriu tau paskambinti arba parašyti sms, bet to nenutiks, ir žinai, kodėl? Ogi todėl, kad tu jau seniai tiksliai nustatei prioritetus.

Tu leidai suprasti, kad tavo jausmai man buvo ne tokie stiprūs, kaip mano tau. Ir kaip nesinorėtų, kad tu pakeistum nuomonę apie mane, nesiruošiu prašinėti dalelytės tavo dėmesio ir pažvelgti į mane bent akies krašteliu. Nesiruošiu verkti ir isterikuoti.

Jei tu gali gyventi be manęs ir jaustis puikiai… Ką gi, ir aš galėsiu gyventi be tavęs. Nesiruošiu vaikytis kažko ,kas jau taip toli, kad nepavysi, kaip besistengsi.

Nesiruošiu nei skambinti tau, nei rašyti todėl, kad tai nieko nepakeis. Mes negalim atsukti laiko atgal. Negalim ištrinti iš atminties viso blogio, kuris nutiko tarp mūsų. Taip, jei mes norėsim susitikti kokioje jaukioje kavinėje ir pasikalbėti iš širdies, tas vakaras gal pasirodys mielas, o pokalbis maloniu, bet …tai ir viskas.

Ne, nerašysiu tau, net kai lengvai apgirtusi ir degu noru tai padaryti. Tiesiog todėl, kad atsibudusi ryte labai to gailėsiuosi. O gal pasigailėsiu tuo pat momentu, kai paspausiu mygtuką „Siųsti“.

Nerašysiu tau, nes mano gyvenime atsirado nauji žmonės, šalia kurių suprantu, kokio elgesio nusipelnau. Ir žinai, jie padeda man pamažu pamiršti tave. Jie padeda man žvelgti į pasaulį atviromis akimis ir matyti, kokie vienpusiški buvo mūsų santykiai.

Ir svarbiausia, nerašysiu tau todėl, kad tiesą sakant, tu to tiesiog nenusipelnai. Aš suteikiau tau daugybę galimybių ir tu nepasinaudojai nė viena iš jų.

Galimas daiktas, jei tu kada nors viską suprasi ir parašysi man žinutę…Gali būti, kad aš tau atsakysiu. Bet nežengsiu šio žingsnio pirma. Neskaudinsiu savęs vėl. Atleisk, bet …ne.

Tai jums tikrai patiks!