Aš visada žinojau: jei nori ką nors pasiekti – dirbk pats

Dar mokykloje išmokau paprastą tiesą: niekas nieko duoti šiaip sau nėra linkęs. Jei nori leisti sau šiek tiek daugiau, turi pats užsidirbti. Todėl jau pirmais universiteto metais susiradau papildomą darbą ir pradėjau atsidėti dalį uždirbtų pinigų. Draugai nustebo, kad aš ne mėgaujuosi studentišku gyvenimu, bet man svarbiausia buvo finansinė nepriklausomybė.

Baigęs universitetą susiradau pilną darbo laiką ir paėmiau paskolą būstui. Žinoma, vienam buvo sunku padengti visas išlaidas, todėl dirbau be išeiginių, svajodamas apie dieną, kai pagaliau užbaigsiu mokėti paskolą ir galėsiu ramiai atsipūsti.

Naujame darbe susipažinau su Emilija. Laikui bėgant pradėjome susitikinėti, vėliau susituokėme ir po pusės metų apsigyvenome kartu. Netrukus gimė mūsų dukra, ir atrodė, kad gyvenimas klostosi tobulai. Bet, deja, vieną problemą viską gadino – mano uošvė. Emilijos mama mums net minutei neduoda ramybės. Tai žmogus, kuris neišvengiamai kišasi į kitų reikalus ir mano, kad žino geriausiai.

Didžiausias konfliktas kilo dėl pinigų. Visa Emilijos alga nueina jos mamai „pragyvenimo išlaidoms“. Tačiau uošvė dar dirba ir uždirba neblogai. Bet jos namuose visada chaos: šaldytuvas tuščias, komunaliniai mokesčiai nesumokėti, pinigai ištirpsta niekur. Aš nieko neturiu prieš pagalbą tėvams, bet atiduoti jiems visą algą – tai per daug, ypač jei tie pinigai tiesiog beprasmiškai išleidžiami.

Kai kilo klausimas, kas išeis į vaiko priežiūros atostogas, nusprendėme, kad tai bus Emilija, nes mano alga buvo dvigubai didesnė. Susitarėme, kad vaiko kompensacija bus siunčiama jos motinai kaip finansinė parama. Bet, kaip paaiškėjo, Emilijai ir jos motinai to nepakanka. Neseniai sužinojau, kad beveik pusė mūsų šeimos biudžeto taip pat nueina uošvei!

Tai buvo tikras šokas. Aš dirbu be atvangos, moku už būsto paskolą, aprūpinu šeimą, o tuo pačiu turiu išlaikyti žmogų, kuris manęs net negerbia. Priešingai, uošvė nuolat mane kritikuoja, bando suardyti santykius su Emilija, viskam kaltina mane.

Nusprendžiau daugiau neperduoti pinigų per žmoną. Dabar aš pats perku maisto produktus ir reikiamus daiktus, prašau sąrašo, o ne atiduodu grynais. Taip pragyvenome savaitę. Bet vieną dieną uošvė įsiveržė pas mus su reikalavimais tuoj pat grąžinti pinigus, nes „jos dukra sėdi su vaiku, o aš jai kažką dar skolingas“. Tai buvo visiškas absurdas! Blogiausia, kad Emilija savo motiną palaikė.

Kai uošvė išėjo, Emilija sukėlė skandalą ir pareiškė, kad grįš į darbą, o man teks likti vaiko priežiūros atostogose ir toliau „duoti pinigus“ jos mamai. Tik jos algos užteks nebent uošvei išlaikyti, o kaip mes su vaiku ir paskola?

Galų gale priėmiau nelengvą sprendimą — pateikti prašymą dėl skyrybų. Man nereikia žmonos, kuri nenori prisiimti atsakomybės už šeimą. Artimiausiu metu pasinaudosiu savo santaupomis, o vėliau stengsiuosi sutvarkyti dukrą į darželį ir grįžti prie darbo. Gaila, kad viskas taip baigėsi, bet, manau, tai vienintelis protingas sprendimas.