Atidaviau uošvei saugoti mamos auksinius papuošalus, viską, kas man buvo likę iš jos. Po metų, kai paprašiau juos grąžinti, uošvė parodė tuščias dėžutes ir pasakė: „Nesijaudink, mieloji, nupirkau tau…“

Mamos netekau prieš trejus metus. Vėžys. Greitai. Iš viso paveldėjimo man atiteko tik jos papuošalai – plona auksinė grandinėlė su paukštelio formos pakabuku, žiedas su nedideliu safyru ir smeigės formos auskarai. Ne „Cartier“, žinoma. Bet kiekvieną kartą, kai užsidėdavau grandinėlę, jausdavau mamos šilumą ant kaklo.

Uošvė pasiūlė saugoti viską pas save. Sakė, turi seifą miegamajame, patikimą, o mūsų nuomojamas butas, visko gali būti. Skambėjo protingai. Apskritai ji moka kalbėti protingai. Aš atsargiai sudėjau viską į aksominius dėžutes, perdaviau jai. Ji linktelėjo, pasakė „nesirūpink“ ir padėjo į spintą.

Metai praėjo nepastebimai. Darbas, buitis, problemos. Paskui turėjau jubiliejų – keturiasdešimt metų. Norėjosi užsidėti mamos grandinėlę. Paskambinau uošvei, paprašiau grąžinti. Ji sutriko, paskui pasakė: „Atvažiuok šeštadienį“.

Atvažiavau. Širdis keistai plakė. Kvaila, galvoju. Juk ji viską išsaugojo. Uošvė nuvedė mane į miegamąjį, atidarė spintą, ištraukė pažįstamą dėžutę. Aš jau šypsojausi, tiesiau rankas.

Ji atvėrė dangtelį. Tuščios dėžutės. Tiesiog trys tuščios dėžutės ant aksomo.

Aš iš karto nesupratau. Žiūrėjau į tą tuštumą ir negalėjau suvokti. Kur? Kaip?

O ji nusišypsojo. Taip keistai nusišypsojo – lūpų kampučiais, be akių. Ir pasakė: „Nesijaudink taip. Nupirkau tau naują komplektą jubiliejui – šiuolaikinį, gražų. Mamos senieji vis tiek nebebuvo madingi“.

Ištraukė dėžutę iš juvelyrikos parduotuvės. Švytintis rinkinys – storesnė grandinėlė, širdies formos pakabukas, lašo formos auskarai. Tikriausiai brangu. Madinga. Šalta.

Aš negalėjau kvėpuoti. Paklausiau: „Kur mamos daiktai?“ Balsas svetimas, tylus.

Ji gūžtelėjo pečiais: „Pardaviau. Gera kaina gavau, beje. Už tuos pinigus nupirkau tau tinkamą dovaną. Juk nenori vaikščioti su muziejaus eksponatais?“

Paukštelis ant grandinėlės. Mama nešiojo ją dvidešimt metų. Glostė pirštu, kai nervindavosi. Prisimenu, kaip blizgė tas paukštelis ant jos kaklo, kai ji migdydavo mane. Prisimenu, kaip ji vakare nusiimdavo auskarus, padėdavo ant staliuko, ir aš užmigdavau girdėdama tą tylų metalo garsą į medį.

O uošvė visa tai pardavė. Be sutikimo. Be teisės. Pardavė ir nupirko naują. Kaip galima pakeisti atmintį, kaip seną telefoną į modernesnį modelį.

Aš paėmiau tą dėžutę. Pasakiau ačiū. Išėjau. Namuose užsidėjau šį komplektą tik vieną kartą – toms keturiasdešimt metų. Vyras pasakė, kad gražu. Nepastebėjo, kad aš visą vakarą verkiau.

Nuo tada ši dėžutė guli stalčiuje. Negaliu išmesti – juk brangu. Negaliu nešioti – smaugia.

O mamos paukštelis kažkur ant svetimo kaklo. Gal jį išlydė. Gal kas nors dabar turi kitus auskarus. Nežinau.

Pasakykite sąžiningai: ar ji turėjo teisę? Ar galima parduoti kito žmogaus atmintį, jei tau atrodo, kad kažką geresnio įsigyji mainais?