Atsargiai… vaikai

9-metės Kotrynos pareiga buvo eiti į parduotuvę.

Į didelį prekybos centrą, kuris buvo jų daugiaaukščio kieme. Kai ji apsipirkinėdavo, linksmiausia ir
atsakingiausia būdavo teisingai sudauginti, padalinti ir pridėti visus tuos kilogramus, gramus ir
pinigus. Kad tetulė kasininkė pasakytų tą sumą, kuri jau buvo suskaičiuota jos galvoje.

Ir kad tas skaičius sutaptų su tuo pinigų kiekiu, kurį davė tėtis.

O svarbiausia, kad pinigų suma būtų truputį mažesnė ir mergaitė galėtų nusipirkti sau mažytę
dovaną. Kramtomos gumos, pavyzdžiui, šokoladuką ar net du skirtingus šokoladukus, kai būna
akcija, o tėtis apie tai nežino.

Nepaisant tokių įdomybių ir malonumų, Kotryna negalėjo pakęsti šios šeimyninės pareigos.

Todėl kad didelei jų šeimai visada reikėdavo pirkti labai daug. Ir apsipirkti per išeigines.

Jai tekdavo bėgti į prekybos centrą kelis kartus, atstovėti dvi, o tai ir tris eiles prie kasos, juk dideli
sunkūs maišai niekaip netilpo į mažas vaikiškas rankas. Štai ir tekdavo nešioti po truputį.

Ir ji visada pavėluodavo į superįdomius žaidimus su kiemo draugėmis.

Kotryna ieškojo problemos sprendimo.

Prekybos centro apsauginis su nuostaba stebėjo, kaip maža mergaitė bando pakelti nuo staliuko
didžiulį maišą. O paskui pastebėjo, kad už jo stovi dar vienas, mažesnis. Mergaitė pažiūrėjo į
apsauginį, atsiduso ir pravirko.

Ji pasirodė labai bendraujanti.

Sekančių 10 minučių bėgyje apsauginis sužinojo, kad mergaitė turi dar du broliukus. Jie jaunesni. Ir
tėtis yra, jis puikus, bet jis dirba. O dar – jos pareiga yra pirkti produktus. Ir jos namas – štai jis –
tiesiai kieme. Ir jeigu jis, toks geras vyriškis, priėjo prie jos pasikalbėti, tai gal jis atneš jos maišus iki
laiptinės, tiksliau, iki lifto. O ten ją pasitiks broliukai, kurie laukia namuose ir jie viską kartu parsineš
namo. Tėtis dirba, o raktų jiems per išeigines neduoda, nes jau du kartus pametė.

Ir dar pas ją didžiulis džiaugsmas – tėtis leido pasiimti kačiuką. Ir dabar ji galvoja, kur tą kačiuką
pasiimti…

Apsauginis per minutę nunešė sunkius maišus iki lifto, paskui jį pasišokėdama bėgo džiugi Kotryna.

Ji net pabučiavo jį atsisveikindama, pavadinusi parduotuviniu seneliu Vytu, nes perskaitė kortelėje jo
vardą ir pavardę – Vytautas Leonavičius. O paskui labai greitai paklausė, kada jis dirbs kitąkart,
kada jo pamaina?

Dabar mergaitė ateidavo į prekybos centrą jo budėjimo dienomis. Tai buvo laimingiausia pirkėja.

Prisikrovusi pilną vežimėlį, ji, spindėdama iš džiaugsmo, priveždavo jį prie Vytauto. Paskui jie dar
porą minučių mielai plepėdavo apie gyvenimą, o paskui jis labai greitai nešdavo jos maišus į laiptinę.
Prie lifto.

Jis jautė, kad mergaitė fantazuotoja, suprato, kad galbūt ji išnaudoja jį, bet taip džiaugėsi jos
bendravimu ir vaikišku čiulbesiu, kad visada prisimindavo dvi savo anūkes, kurios nepasakė seneliui iš dešimtadalio tų švelnių ir malonių žodžių, kuriuos sakė ši gudri melagė.

Po pusmečio Vytautas Leonavičius rado kitą darbo vietą. Ir užsuko pažįstamu adresu pasikalbėti su
administratore ir perduoti 3 šokoladus Kotrynai ir jos broliukams.

Jis įtarė, kad mergiotė nuo pradžios iki pabaigos sukūrė šią graudžią istoriją, bet jam buvo prie
širdies jos smegeninė ir geraširdiškumas kartu su guviu protu.

Ir dar tas jausmingas… Parduotuvinis senelis Vytas.

Administratorė pasitiko jį kaip giminaitį, pagirdė arbata ir viską papasakojo.

Viskas pasirodė tiesa, netgi baisesne. Jie tikrai buvo trys mažyliai. Kotryna ir broliukai, jaunesni
pusantrų metų.

Ir jie iš tiesų neturėjo mamos. Mama juos paprasčiausiai pametė. Taip, jam nepasigirdo. Mama gyva
ir sveika. Tiesiog išvažiavo, iškart po jaunėlių gimimo, į kitą šalį ieškoti geresnio ir oresnio gyvenimo.

Kotryna ją prisiminė miglotai, o štai berniukai jau ne. Tėtis pastoviai dirba. Per išeigines irgi. O vaikai
stebėtinai geri ir savarankiški.

Ech! Ko tik nebūna gyvenime…

Vytautui pasidarė sunku kvėpuoti. Jis išėjo į orą, kelis kartus įkvėpė pilna krūtine, paskui grįžo ir
paprašė administratorės tušinuko ir popieriaus lapelio…

„Kotryna. Tu geriausia mergaitė pasaulyje! Tavęs laukia didi ateitis! Tu būtinai būsi laiminga, nes tu
protinga, gera ir graži!

Naujojo apsauginio vardas Eugenijus Petravičius. Jis budi mano pamainoje. Aš jį apie viską įspėjau.

Tavo parduotuvinis senelis Vytas…“