“Auklėju kaip noriu! Pati viską nuspręsiu…“ – autobuse jaunos motinos nesuprato

Važiuoju autobusu su reikalais. Viena, be vaikų. Stotelėje į autobusą įlipa jauna, kokių 25 metų mergina, o su ja 6-7 metų berniukas. Iš pradžių jie stovėjo prie durų, šalia manęs. Iš jų bendravimo buvo matyti, kad tai jo mama, o ne vyresnioji sesuo, pavyzdžiui.

Greitai atsilaisvino sėdimoji vieta ir moteris nutūpė ant jos. O berniukas priėjo prie jos ir stovėjo šalia.

Ji draugiškai pasiūlė palaikyti sunkią sūnaus kuprinę ant kelių. Jis atidavė kuprinę ir taip jie važiavo toliau: ji sėdėjo, o jis stovėjo.

Į šią merginą šnairavo visi, kas visa tai matė. Žiūrėjo į ją aiškiai smerkdami.

O viena bobulė, sėdinti šalia, neišlaikė ir pasakė jai, kad tu, esą, verti berniuką stovėti, o pati sėdi kaip
karalienė, juk jis vaikas ir kaip tau ne gėda.

Iš pradžių mergina taktiškai nutylėjo. Bet kai prie pensininkės prisijungė dar viena vyresnio amžiaus moteris su tokia pat pretenzija, jauna mama greitai nutraukė šitą bobų turgų.

Ji tarė:

– Jums nėra kuo užsiimti? Auklėju kaip noriu! Aš pati nuspręsiu, kaip man elgtis su savo vaiku.

Nepažeidžiu įstatymo augindama jį vyru. Dabar jūs šūkaujate, kad aš berniukui neužleidau vietos, o po kokių penkerių metų pulsite jį, kad jis jums vietos neužleido. Besmegenės vištos!

Bobulės, žinoma, apstulbo. Iš pradžių bandė kažką bambėti, o paskui pritilo, suprato turbūt, kad motina
tiesą sako.