Būdama 62 metų, sutikau vyrą ir buvome laimingi tol, kol negirdėjau jo pokalbio su seserimi

Niekada nebūčiau pamanęs, kad būdama 62 metų galėčiau jaustis įsimylėjusi kaip jaunystėje. Mano draugės juokėsi, o aš tiesiog švytėjau iš vidaus. Jo vardas buvo Tomas ir jis buvo šiek tiek vyresnis už mane. Mes susipažinome klasikinės muzikos koncerte: netikėtai pradėjome kalbėtis tarp pertraukėlių ir suradome bendrų interesų. Tą vakarą už lango lijo tylus vasaros lietus, oras kvepėjo šviežumu ir dienos įkaitinta gatvės danga, o aš staiga pajutau, kaip vėl esu jauna ir atvira pasauliui.

Tomas buvo mandagus, dėmesingas, mes juokėmės iš tų pačių praeities istorijų. Jaučiausi, kad šalia jo įgaunu kažkokį naują įkvėpimą gyvenimui. Bet tas birželis, atnešęs mums tiek laimės, netrukus aptemdo sukeliančios nerimą šešėliai, apie kuriuos tada nežinojau.

Pradėjome susitikinėti vis dažniau: eidavome kartu į kiną, aptarinėdami knygas ir vienatvės metus, kuriais spėjau priprasti būti vieniša. Vieną kartą jis mane pakvietė pas save į sodybą prie ežero — ten buvo nuostabi vieta. Oras buvo pripildytas pušų kvapo, o saulės spinduliai nusileidę apšvietė ežero paviršių švelniu auksiniu švytėjimu.
Vieną vakarą, kai likau nakvoti, Tomas išvyko „reikalus“ sutvarkyti į miestą. Tuo metu įsiskambino jo telefonas, ekrane pasirodė vardas Marija. Nenorėdama būti nemandagi, neatsakiau, tačiau jaučiausi nerimą: kas ši moteris? Grįžęs Tomas pasakė, kad Marija — jo sesuo ir kad jai kyla sveikatos problemų. Nusiraminau, nes jo tonas atrodė visiškai nuoširdus.

Tačiau artimiausiomis dienomis jis pradėjo vis dažniau pradingti, o Marija skambino reguliariai. Negalėjau įveikti noro suprasti, kas vyksta. Buvome tokie artimi, tačiau atrodė, kad Tomas staiga slepia kažkokią paslaptį.
Vieną vakarą pabudau vidury nakties ir pastebėjau, kad Tomo nėra šalia. Pro plonas sodybos sienas išgirdau, kaip jis tyliai kalba telefonu virtuvėje:
— Marija, nurimk… Ne, ji dar nenumano… Taip, suprantu… bet reikia dar šiek tiek laiko…
Mano rankos pradėjo drebėti: „Ji dar nenumano“ — tai, aišku, buvo apie mane. Stengdamasi neparodyti savęs, grįžau į lovą ir apsimečiau mieganti, kai jis įėjo į kambarį. Tačiau viduje viską sąmonėje kankino susikaupę klausimai: koks tas paslaptis? Kodėl jis kažkam žada „papildomą laiką“? Jaučiausi apgauta, bet nusprendžiau nedaryti skubotų išvadų.
Iš ryto pasakiau, kad noriu eiti trumpam pasivaikščioti, sakydama, jog noriu nusipirkti šviežių vaisių turguje. Iš tikrųjų aš radau tinkamą vietelę sode ir paskambinau draugei pasitarti:
— Sofi, nežinau, ką daryti. Įtariu, kad tarp Tomo ir jo sesers yra kažkokia rimta intriga. Gal jie yra skolose arba… nenoriu galvoti apie blogiausią. Neseniai tik pradėjau jam pasitikėti.
Sofi atsiduso kitoje linijos pusėje: — Reikia su juo pasikalbėti, kitaip kankinsiesi spėlionėmis.
Tą vakarą nesusilaikiau. Kai Tomas grįžo po dar vienos kelionės, sulaikydama drebėjimą, paklausiau jo, kas vyksta. Mes stovėjome verandoje, ore girdėjosi uodų burzgesys ir tyliai giedantys svirpliai. Dėl įtampos man sausėjo burna.
— Tomai, — pradėjau, — atsitiktinai girdėjau tavo pokalbį su Marija. Tu sakei, kad aš „nieko nenumanu“. Prašau, paaiškink, apie ką kalbama?

Jis išblyško ir nuleido akis: — Atleisk man… Ruošiausi pasakyti. Marija yra mano sesuo, taip, bet ji turi sunkią finansinę situaciją: didelės skolos, grėsmė prarasti namą. Ji paprašė manęs paskolos, o aš… išleidau beveik visas santaupas. Mane ėmė baimė, kad sužinojusi apie mano nestabilumą, nuspręsi, jog su manimi negalima užmegzti gyvenimo. Norėjau viską sutvarkyti, susitarti su banku…
— Kodėl meluodamas, sakydamas, kad aš „nieko nenumanu“?
— Bijojau, kad sužinosi ir pasitrauksi… Juk mes tik ką susitikome. Aš tiesiog… nenorėjau atbaidyti tavęs savo problemomis.

Širdis sielvartaudamas skaudėjo, bet kartu jaučiau palengvėjimą. Nebuvo jokios slaptos žmonos, dvigubo gyvenimo ar apgaulės dėl asmeninės naudos. Tiesiog baimė prarasti naują meilę ir noras padėti seseriai.
Man akyse susikaupė ašaros. Giliai įkvėpiau, prisiminiau visą vienatvės skausmą, kuris mane persekiojo daugelį metų, ir supratau: nenoriu vėl prarasti artimą žmogų dėl nesusipratimo.
Pagriebiau Tomo ranką: — Man yra 62 metai, ir noriu būti laiminga. Noriu, kad būtume atviri vienas kitam. Neapleisiu tavęs dėl skolų, jei mes kartu galime jas išspręsti.
Tomas pagaliau atsikvėpė ir stipriai mane apsikabino. Mėnulio šviesoje jo akys blizgėjo nuo palengvėjimo ašarų. Aplink mus dar tebešvilpavo svirpliai, o šiltame ore tvyrojo pušų sakų aromatas, pripildantis nakties tylą švelniu gamtos šnabždesiu.

Kitą rytą mes paskambinome Marijai, ir aš pati pasiūliau pagalbą derantis su banku — man visada patiko organizaciniai darbai, ir dar turėjau kelis pažįstamus. Kol mes kalbėjome, man kilo jausmas, kad atrandu šeimą, apie kurią seniai svajojau: ne tik mylimą vyrą, bet ir artimus giminaičius, kuriuos esu pasirengusi palaikyti.
Žiūrėdama į mūsų nerimą ir abejones, supratau, kaip svarbu ne bėgti nuo problemų, o spręsti jas laikantis vienas kito rankų. Taip, šešiasdešimt dveji metai nėra „romantiškiausias“ amžius naujai meilei, bet, regis, ir šiuo metu likimas gali suteikti didelę dovaną, jei sutiksite ją atvira širdimi.