Asilas, tėvas ir sūnus. Pasakėčia apie tai, kad visada atsiras nepatenkintų – galvok pats

Kartą tėvas su sūnumi ir asiliuku vidudienio karštyje keliavo dulkėtomis miesto gatvėmis. Tėvas jojo ant
asilo, o sūnus vedė jį už pavadžio.

– Vargšas berniukas, – pasakė praeivis, – mažos jo kojelės vos spėja paskui asilą. Kaip tu gali tingiai joti ant asilo, kai matai, kad berniukas visiškai nebeteko jėgų?

Tėvas paėmė jo žodžius giliai į širdį. Kai jie pasuko už kampo, jis nulipo nuo asilo ir liepė sūnui sėstis ant
jo.

Labai greitai jie sutiko kitą žmogų. Garsiu balsu jis tarė:

– Kaip ne gėda! Mažius sėdi ant asilo kaip sultonas, o jo vargšas senas tėvas bėga paskui.

Berniukas labai nusiminė dėl šių žodžių ir paprašė tėvo sėsti ant asiliuko už jo.

– Žmonės gerieji, na kurgi tai matyta? – sušuko moteris. – Taip kankinti gyvulį! Vargšui asiliukui jau stuburas įlinko, o jaunas ir senas niekdariai sėdi ant jo, lyg jis būtų krėslas, o ne nelaimingas sutvėrimas!

Netardami nė žodžio, susigėdę tėvas ir sūnus nulipo nuo asilo. Vos tik jie žengė kelis žingsnius, kai sutiktas žmogus ėmė iš jų šaipytis:

– Ko gi jūsų asilas nieko nedaro, neneša jokios naudos ir niekas juo nejoja?

Tėvas įkišo asiliukui pilną saują šiaudų ir uždėjo ranką sūnui ant peties.

– Ką mes bedarytume, – tarė jis,- būtinai atsiras kažkas, kas su mumis nesutiks. Manau, patys turime nuspręsti, kaip mums keliauti.