Idomybes
Dėl įvaikio teko skirtis su vyru
Dabar auginu du vaikus. Jie abu įvaikinti, tačiau aš laikau juos tikrais savo vaikais ir išvis nesuprantu, kaip gyvenčiau be jų.
Iki jų atsiradimo mano gyvenimas buvo pilkas ir vienodas. Dažnai liūdėdavau ir galvodavau, kada ateis permainų metas. Tikėjau, kad būtinai tapsiu laiminga. Ir ta diena atėjo…
Pirmąjį savo vaiką įsivaikinau 30-ies. Dar nebuvau susituokusi. Netgi rimtų santykių nebuvo. Tuo momentu, tiesą sakant, buvau nusivylusi vyrais ir norėjau save realizuoti bent motinystėje, jei jau asmeniniame gyvenime nieko nesigauna.
Manote, vienišoms neleidžia tapti įmotėmis? Leidžia, tiesiog reikia labai norėti ir surinkti būtinus dokumentus.
Danas augo meilėje. Jis buvo toks mylimas vaikas, kad aš net stebėjausi savo jausmų gilumu. O kai aš susipažinau su Andriumi, jis irgi buvo sužavėtas mano drąsa ir ryžtingumu. Jis didžiavosi mano poelgiu.
O paskui mes susituokėme. Andrius priėmė mano sūnų kaip tikrą savo vaiką, tačiau visgi laikėsi distancijos.
Bendrų vaikų mes neturėjome, kadangi aš esu nevaisinga. Vyras sutriko, sužinojęs diagnozę (aš pati tai sužinojau jau po vestuvių), tačiau pasiūliau jam padaryti laimingu dar vieną našlaitį.
Aš taip svajojau apie mergaitę! Tačiau Andrius pasakė, kad negalės pamilti svetimo vaiko. Atsižvelgiau į tai supratingai ir paleidau mylimą žmogų.
Sukaupiau visas jėgas ir įsivaikinau mažą princesę. Būtent vaikai padėjo man pergyventi tokį sunkų periodą. Jei ne jie, būčiau išėjusi iš proto.
O Andrius po metų grįžo. Jis paprašė atleidimo ir pasakė, kad yra pasiruošęs tapti MŪSŲ vaikų tėvu.
Štai tokia mano gyvenimo istorija.