Dešimt metų anyta skambino man kiekvieną rytą lygiai 7:00 ir erzino savo klausimais. Vieną dieną skambučiai nutrūko…

Kiekvieną rytą lygiai septintą – skambutis. Jau dešimt metų. Be nei vienos praleistos dienos. Ir kiekvieną kartą tie patys klausimai: “Kaip miegojai? Ar pavalgai? Ar šilta namuose? Ar vaikai sveiki?”

Aš nekęsdavau tų skambučių. Jie pažadindavo mane anksčiau už žadintuvą, įsiverždavo į mano vienintelį ramų valandėlę prieš prasidedant chaosui. Atsakydavau per sukąstus dantis, vienu žodžiu, stengdamasi nuslėpti susierzinimą. Kartais neslėpdavau. Atsakydavau aštriai: “Viskas gerai, kaip visada.” Ji nutildavo akimirkai, tada tyliai atsisveikindavo.

Aš skųsdavausi vyrui. Sakydavau, kad jo mama mane kontroliuoja, neleidžia kvėpuoti, kišasi į gyvenimą. Jis trūkčiojo pečiais: “Na, ji tiesiog rūpinasi.” O aš galvojau — kiek galima rūpintis? Dešimt metų kasdienių skambučių. Tai jau ne rūpestis, tai manija.

Ir štai vieną rytą septintą valandą tyla. Telefonas tylėjo. Aš atsibudau pati, pažiūrėjau į ekraną — jokių praleistų. Pagalvojau su palengvėjimu: “Pagaliau. Galbūt suprato užuominą.”

Tačiau vidurdienį palengvėjimą pakeitė nerimas. Anyta niekada nepraleisdavo skambučių. Niekada. Net kai sirgo, net per šventes. Paskambinau jai — neatsiliepė. Dar kartą. Tyla.

Širdis pradėjo stipriai plakti. Pagriebiau raktus, pasakiau vyrui, kad važiuoju pas jo mamą. Jis nesuprato rimtumo, numojo ranka: “Gal tiesiog pramiegojo.”

Kai atvykau, durys buvo pravertos. Tai buvo pirmas dalykas, kuris mane nusteisyti — ji niekada nepalikdavo durų neuzrakintų. Įėjau, pašaukiau. Tyla. Tokia tanki, baisi tyla.

Ėjau į kambarį. Ji gulėjo ant lovos, apsirengusi, tarsi būtų ketinusi atsikelti. Šalia ant spintelės — telefonas, ištiesta ranka. Tarsi bandė pasiekti. Pribėgau, pašaukiau ją — neatsiliepė. Patikrinau pulsą, kvėpavimą. Nieko.

Drebančiomis rankomis iškviečiau greitąją pagalbą. Medikai atvyko greitai, bet jau nieko negalėjo padaryti. Širdies priepuolis, pasakė. Įvyko naktį arba anksti ryte. Mirtis buvo momentinė.

Aš stovėjau kambario kampe ir negalėjau kvėpuoti. Ir tada pamačiau — ant stalo gulėjo raštelis. Atpažinau jos ranka rašytą tekstą. Pakėliau su drebančiomis rankomis.

Ten buvo parašyta: “Kiekvieną rytą girdėjau tavo balsą… tai buvo mano laimė. Ačiū, kad visada atsakei. Net kai tau buvo nemalonu. Net kai buvai susierzinusi. Girdėjau tai tavo balse, bet supratau — tu vis tiek atsiliepdavai. O tai reiškė, kad esi gyva, kad viskas gerai, kad mano sūnus nevienišas. Atsiprašau, jei įgrisau. Tiesiog man reikėjo žinoti, kad jūs gerai. Myliu jus.”

Raštelis iškrito iš rankų. Aš klupau ant grindų ir pravirkau. Taip, kad negalėjau sustoti.

Visus tuos metus maniau, kad ji kontroliuoja mane. Tikrina, kabinėjas, kišasi į mano gyvenimą. O ji tiesiog norėjo išgirsti, kad mes gyvi. Kad viskas gerai. Kad jos sūnus neprarado žmonos, kaip ji kadaise prarado vyrą. Aš nežinojau to — jos pirmasis vyras mirė nuo širdies priepuolio naktį, prie pat jos. Ji pabudo ryte ir rado jį mirusį.

Nuo tada ji bijojo. Kiekvieną naktį bijojo, kad istorija pasikartos. Kad jos sūnus arba aš neatsibusime. Todėl skambindavo. Kiekvieną rytą. Tiesiog kad išgirstų gyvą balsą.

O aš atsakinėjau su erzeliu. Nutraukdavau pokalbius. Skųsdavausi ja vyrui. Svajojau, kad ji paliktų mane ramybėje.

Ir štai ji paliko. Visam laikui.

Bandžiau prisiminti, kada paskutinį kartą pasakiau jai ką nors gera. Negalėjau. Visi pokalbiai buvo vienodi — trumpi, šalti, formalūs. Niekada neklausiausia, kaip ji miegojo. Nesidomėjau, ar jai šilta. Nesakiau, kad myliu.

Dabar kiekvieną rytą septintą atsibundu pati. Tylumoje. Ir ta tyla baisesnė už bet kokį skambutį. Žiūriu į telefoną ir laukiu. Laukiu to skambučio, kuris niekada nebepasigirs.

Kartais pagaunu save mąstančią: o jei būčiau žinojusi? Jei būčiau supratusi, kad kiekvienas jos skambutis — tai ne kontrolė, o meilė? Ar būčiau atsakinėjusi kitaip? Ar bū čiau kalbėjusi maloniais žodžiais? Ar būčiau skambinusi pati?

Bet “jei būtų” neveikia su mirusiaisiais.

Vyras rado mane tame kambaryje po valandos. Sėdėjau ant grindų su senam rašteliu rankoje. Jis apkabino mane, verkė pats. Pasakė: “Aš taip pat susierzindavau dėl jos skambučių. Kartais jai sakydavau, kad nesiūstų tavęs taip anksti. O ji atsiprašydavo ir vėl skambindavo. Nes negalėjo kitaip.”

Laidotuvės praėjo tyliai. Atėjo daug žmonių — kaimynų, jos senų draugų, pažįstamų. Visi kalbėjo, kokia ji buvo rūpestinga, atidi, kaip jaudinosi dėl artimųjų. O aš stovėjau prie karsto ir galvojau: kiek daug žmonių netenkame, laikydami jų rūpestį įkyrumu?

Praėjo metai. Iki šiol atsibundu septintą ir žiūriu į telefoną. Kartais rodosi, kad jis tuoj suskambės. Kad išgirsiu jos balsą: “Kaip miegojai, brangioji?” Ir aš atsakyčiau — kitaip, šiltai, su meile. Pasakyčiau, kad pasiilgau. Kad vertinu. Kad myliu.

Bet telefonas tyli.

Pasakykit atvirai: kiek brangių jums žmonių atstumiat, laikydami jų dėmesį nereikalingu? Kiek kartų susierzinate dėl rūpesčio, nesuprasdami, kad tai tiesiog meilė nepatogioje formoje? Ir ką jausit, kai vieną dieną skambučiai nutrauksis — ir visam laikui?