Paslydau, pargriuvau ir negalėjau atsistoti. Dešimtys mašinų pravažiavo pro šalį ir niekas nesustojo

Šiemet ruduo užsitęsė. Beveik visas spalis buvo šiltas. Ir tik lapkritį ėmė lynoti, paskui iškrito sniegas. Tiesa, jis vėl greitai ištirpo, o po paros paspaudė šaltukas. Ir visos balos virto viena didele čiuožykla. Visas mūsų miestelis apledėjo.

Tą rytą, kaip visada, skubėjau į darbą. Vaikštau pėsčia, kadangi eiti 10 minučių ir vis kiemais. Tik nuo namo reikia gatvę pereiti.
Atsargiai ėmiau judėti į priešingą kelio pusę.

Po kojomis tik ledas, labai slidu. Transporto ne tiek daug, todėl neskubėdama galėjau pereiti. Tik kai jau buvau šalikelėje, kairė koja staiga paslydo, negalėjau išsilaikyti ir visu svoriu griuvau ant žemės.

Atrodo, kelioms sekundėms net praradau sąmonę. Atsipeikėjau, galva zvimbia, kairė koja baisiai skauda. Pabandžiau atsikelti, tačiau nieko neišėjo. Labai slidu, o įsikibti nėra į ką. Ir koja nuo kiekvieno judesio tiesiog plyšta iš skausmo.

Akimis paieškojau rankinės, kad paskambinčiau vyrui. Jis jau išvažiavo į darbą. Galbūt dar netoli, grįš? Tačiau rankinė nuskriejo tolokai į griovį ir jos pasiekti niekaip negalėjau.

Kol beviltiškai bandžiau atsistoti, pro mane pralėkė jau 3 mašinos. Iš pradžių nė nemaniau prašyti pašalinių pagalbos, tačiau kitos išeities nebuvo.

Kai iš už posūkio pasirodė pasirodė kita mašina, pamojau ranka, prašydama sustoti ir padėti man atsikelti. Automobilis pravažiavo pro šalį. Paskui dar vienas, ir dar.

Kažkas iš vairuotojų apsimetė, kad manęs nepastebi, kažkas gręžiojo pirštu smilkinį, kažkas juokėsi. O kitas parodė gestą prie gerklės: neva, iš pat ryto prisigėrei?

O aš žiūrėjau į juos ir verkiau. Man labai skaudėjo ir buvo apmaudu. Ir baisu. Buvau visiškai bejėgė sunkioje situacijoje ir niekam tai nerūpėjo. Visiškas abejingumas!

Būna, šuo guli, tai vairuotojas iššoka ir žiūri, kaip padėti. O čia žmogus važiuojamojoje dalyje ir niekam tai nerūpi. Visi skuba į darbą, visi turi planų. Kam rūpės!

Jau maniau, kad sušalsiu ir mirsiu. Ar galiausiai kokia mašina užvažiuos ant manęs.

Staiga išgirdau stabdžių garsą. Iš mašinos išlipo neaukšta liesutė moteris. Ji priėjo, paklausė kas nutiko. O paskui pakėlė mane, nuvalė sniegą ir beveik nutempė iki mašinos. Pasirodė, kad eiti negaliu. Moteris taipogi rado mano rankinę.

Eglė, toks moters vardas, nuvežė mane į traumatologinį ir buvo su manimi, kol atvažiavo vyras.

Pasirodė, kad man lūžo blauzdikaulis ir nesunkiai sutrenktos smegenys. Po visų procedūrų vyras parvežė mane namo, dabar štai biuletenyje.
O juk aš normaliai nė nepadėkojau savo gelbėtojai. Net nieko apie ją nežinau, tik kad Eglė vardu. Mieloji, geroji moterie, ačiū tau! Tu vienintelė tą rytą pasirodei tikru žmogumi.

O dar man truputį apmaudu. Žinote, kuo aš dirbu? Aš gydytoja-terapeutė, pas mane į priėmimą kasdien ateina visokių žmonių. Taip, yra išties sergančių, kuriems reikia pagalbos.

O yra tokių, kurie ateina tiesiog kelti skandalų, kaltinti gydytojo visomis nuodėmėmis, tame tarpe ir abejingumu. Niekada tokia nebuvau, visada stengiuosi būti dėmesinga pacientams.

Galbūt toje mašinų virtinėje buvo žmonių ir iš mano apylinkės. Tik atrodo, jie pamiršo, kas yra pagalba artimui.