Draugai priimdavo mane svečiuose su kita moterimi ir visada prašydavo atvykti į namus užstalei, kad paragautų mano žmonos firminių patiekalų

Štai tokia gyvenimiška situacija. Myliu ir žmoną, ir meilužę. Ina, mano žmona – žmogus, kuriuo pasitikiu labiausiai pasaulyje. Galiu pasidalinti su ja slapčiausiomis mintimis ir ji supras. Galbūt nepalaikys, bet nors duos patarimą.

Dabar turime du vaikus. Berniukas ir mergaitė. Mieli, geri vaikai. Jų auklėjimu užsiima mama, aš neturiu laiko, o ir nelabai tai išmanau.

Žmona skaniai gamina, puikiai auklėja vaikus, apstatė butą pagal savo skonį ir aš jums sąžiningai pasakysiu – moteris turi kažkokį ypatingą matymą.

Kartais grįžtu namo ir tiesiog grožiuosi savo būstu. Kaip kokiam kine. Vargu ar išgirtieji dizaineriai sugalvotų geriau.

Taip, po vaikų gimimo figūra jau ne ta. Truputį papilnėjo mano skoniui. Be to, per santuokinio gyvenimo metus, buitį ir aistros momentus aš pilnai išstudijavau visus jos išorės trūkumus.

Įpročiai, vėlgi. Ir aš puikiai suprantu, kad minusų nepakeisi, o naujų pliusų jau neprisidės. Ne mūsų amžiuje. Tai tiesa ir tai truputį liūdina.

Nieko nėra stebėtino tame, kad man staiga užkibo puikus klientas ir namuose laiko leisti teko daug mažiau. Bet tai oficiali versija. O iš tiesų „klientas“ buvo Silvija. Ir taip, ji išties puiki.

Didelį vaidmenį atliko jos amžius: ji buvo mano žmonos vienmetė. Lieknas pasitempęs kūnas. Stangri oda. Krūva naujos, įdomios informacijos apie viską pasaulyje.

Kartais tai net keldavo įtampą mano vyriškam kūnui. Žinoma, jokių vaikų. Ir visiškas sutarimas su manimi, kad mūsų santykiai liks paslaptyje nuo žmonos. Mano šeimos griauti niekas nenorėjo.

O štai draugai ir kolegos apie Silvą žinojo labai gerai. Iš pradžių jie, kaip tai priimta, patarinėjo man apsigalvoti, peržiūrėti gyvenimiškus prioritetus.

Tačiau paskui tapo aišku, kad dvigubas gyvenimas – jau dalis manęs ir jie atstojo. Laikas nuo laiko mes su Silva išeidavome į žmones. Laimė, tamsinta mašina turi savo privalumus. Ji mėgsta kokybišką maistą, gerą poilsį. Mėgsta pabusti anksti, daryti gimnastiką ir kavą mums abiem.

Nekalba apie rutinos problemas, apie tai, kaip išleisti sūnų į gerą mokyklą, o kitą savaitę atlikti perstatymą bute. Ji kvepia klasiškais kvepalais, o ne viralu ir indų plovikliu.

Tai, taip sakant, Ina. Tik jei ji nebūtų sutikusi manęs ir turėtų marias laisvo laiko bei finansinę laisvę. Aš puikiai tai suprantu ir pilnai apmoku. Kodėl? Tiesiog galiu sau leisti. Šiuose 3 žmonių santykiuose nukentėjusi yra tik mano žmona Ina. Tiksliau, buvo. Iki šiol.

Koks didelis bebūtų mūsų miestas, žmonės visada susitinka pačiu netinkamiausiu momentu. Štai ir Inos pusseserė atsitiktinai pamatė mus su Silva.

Aš nesigyniau, o ir kam daryti komediją? Pasikalbėjome, aš papasakojau viską, kaip yra. Pasirodo, jį įtarė jau seniai ir taip išeina, kad abu viduje buvome pasiruošę pokalbiui. Ji tiesiog pažvelgė į mane pokalbio pabaigoje ir paprašė susimąstyti.

Ir aš susimąsčiau. Iš pradžių mėčiausi tarp dviejų ugnių, kęsdamas pasirinkimo kančias. Rašinėjau pliusus ir minusus.

Žiūrėjau į situaciją iš skirtingų kampų. Ir padariau vieną prozišką išvadą. Man nereikia nė vienos iš jų. Iš esmės aš ir nuo vaikų atitolau. Visa ši situacija parodė, kad pastaraisiais metais niekas iš aplinkinių žmonių nepriėmė manęs kaip artimo žmogaus.

Viskas, ką moku – uždirbti pinigus. Kaupti juos arba investuoti. Kaip voverė, renkanti riešutus. Ji jų turi daug, bet kam jai, iš esmės, toks kiekis?

Štai ji ir slepia savo turtus juodai dienai, o paskui pamiršta, kur pasidėjo. Taip ir aš. Malonumą man teikia tik darbas. Visa kita… Ne taip svarbu. Ir ką gi man dabar daryti? Laukia svarbus gyvenimiškas pasirinkimas.