Draugė priėmė į darbą, o dabar nuolat elgiasi su manimi kaip su pavaldine, tapo išdidi ir arogantiška

Draugė įdarbino mane savo skyriuje, kur buvo tiesioginė mano vadovė. Bet darbas darbu, o ji ir gyvenime „užsidėjo karūną“ ir pradėjo su manimi bendrauti iš aukšto, kaip su pavaldine. Atsirado arogancija ir išdidumas. Aš išėjau iš darbo ir daugiau su ja nebendrauju. O juk laikiau ją gera ir adekvačia žmogumi.

Nuo 2020 metų pradėjau turėti problemų su darbu. Vieną kartą mus perkėlė į pusę etato, kitą kartą išleido į nemokamas atostogas, vėliau, atrodė, viskas ėmė taisytis, bet ne iki galo. Galiausiai įmonė bankrutavo, ir visiems darbuotojams teko ieškoti naujų vietų. Dabar su tuo labai sunku.

Aš nesibijau jokio darbo, neturiu „karūnos“, kad reikėtų tik vadovaujančių pareigų. Bet ir uždirbti norisi tiek, kad užtektų būtiniausioms reikmėms – susimokėti už būstą, nenugyventi ant griežtos dietos ir panašiai.

Pakeičiau keletą darboviečių, tačiau visur realios sąlygos skyrėsi nuo pažadėtų. Ir atlyginimas buvo gerokai mažesnis, ir pareigų daugiau nei sutarta. Kokia prasmė dirbti ten, kur gauni tiek mažai, kad mėnesio pabaigoje nebelieka pinigų net kelionei į darbą?

Todėl ryžausi kraštutiniam žingsniui – pradėjau ieškoti darbo per draugus ir pažįstamus. Niekada nemėgau to daryti, nes jaučiuosi skolinga tam, kas padeda. Ir jei kas nors nepavyks, išeiti iš darbo sunkiau, nes nenorisi nuvilti žmogaus, kuris tave įdarbino. Todėl kol galėjau tvarkytis savarankiškai, taip ir dariau, bet aplinkybės privertė kreiptis pagalbos.

Kreipiausi į vieną, kitą, ir galiausiai pasikviečiau savo draugę Eglę. Mes kartu mokėmės universitete ir nuo to laiko palaikėme draugiškus ryšius. Eglė pažadėjo padėti ir padėjo – įdarbino savo skyriuje, darbas kaip tik pagal mano išsilavinimą.

Draugė tapo mano tiesiogine vadove ir iš karto perspėjo, kad jokių nuolaidų man nebus, ir aš tai priėmiau. Jokios ypatingos elgsenos iš jos pusės nesitikėjau. Ji jau padėjo – ačiū, nenuvilsiu. Be to, visi skyriuje tikrai žinojo, kad atėjau per pažintį, todėl turėjau dirbti taip, kad niekas negalėtų į mane net kreivai pažiūrėti.

Vadove Eglė buvo griežta, reikli ir kiek nesuvaldanti emocijų. Galėjo pakelti balsą, pereiti prie asmeninių dalykų, pasakyti kokią grubią frazę. Tai galiojo ne tik man, bet ir visiems pavaldiniams. Kaip darbuotoja ji buvo gera, tačiau kaip vadovė – čia buvo daug abejotinų momentų.

Bet tai vis tiek buvo geriau nei viskas, ką man pavyko rasti savarankiškai. Todėl tiesiog dariau savo darbą. Tikriausiai prie to būčiau pripratusi, viskas būtų buvę gerai, jei vadovavimo įpročiai nebūtų perėję į mūsų asmeninį bendravimą. Bet perėjo.

Ji galėjo ant manęs aprėkti, pertraukti, liepti man ką nors atnešti ar padaryti – būtent liepti, o ne paprašyti. Ir apskritai pradėjo bendrauti iš aukšto, dažnai mėtydama frazes: „ką tu čia supranti“, „užsičiaupk“, „dabar aš kalbu“.

Iš pradžių kentėjau, nenorėjau konflikto ir tikėjausi, kad Eglė atvės, o mes vėl normaliai bendrausime. Bet laikas bėgo, o situacija nesikeitė. Dar blogiau – ji ėmė vis priminti, kad tai ji mane įdarbino, kad aš turiu būti jai dėkinga, ir visa tai taip pat skaudino.

Susipykom su Egle, nes nors esu kantri, niekam neleisiu savęs žeminti, o čia buvo būtent toks atvejis. Eglė pradėjo kabinėtis prie mano darbo, norėdama mane, „nedėkingą“, pamokyti, kad žinočiau savo vietą, kaip ji pati sakė.

Kaip man bebūtų gaila, bet išėjau iš darbo. Nors atlyginimas buvo normalus, kolektyvas geras, tačiau tokio vadovės ir draugės elgesio kentėti nebegalėjau – save reikia gerbti.

Kai išėjau, Eglė dar ant manęs ir supyko. Net nesivargino – atvažiavo pas mane namo ir sukėlė skandalą. Esą ji mane paskyrė į šią vietą, o aš išėjau, ir dabar ji turi ieškoti naujo žmogaus, jį mokyti, gaišti laiką. Vos išprašiau ją iš buto.

Dabar ieškau naujo darbo ir su Egle daugiau nebendrauju, kaip ir su keliomis pažįstamomis, kurios patikėjo Eglės versija, kad ji man padėjo, o aš ją „išdaviau“. Dabar tikrai niekada daugiau nesusidėsiu su draugais ir pažįstamais darbe.