Dukra man paskambino iš gimdymo namų visa apsiverkusi praėjus valandai po gimdymo ir paprašė skubiai atvažiuoti.  Palatoje ji drebančiomis rankomis padavė man vaiką, pažiūrėjo man į akis ir sušnibždėjo žodžius, nuo kurių aš pritrūkau jėgų ir atsisėdau ant kėdės…

Dukra susituokė prieš tris metus. Tai buvo puikios vestuvės, graži pora, ir aš tuo labai džiaugiausi. Žentas man patiko — ramus, darbštus vaikinas, kuris mylėjo mano dukrą. Jie išsinuomojo butą, įsikūrė ir gyveno savarankiškai. Aš nesikišdavau, nesidalindavau savo nuomone, skambindavau kartą per savaitę, kartais kviesdavau juos sekmadienio pietų.

Prieš metus dukra pranešė, kad laukiasi. Buvau nepaprastai laiminga. Pirmas anūkas, ir aš jau įsivaizdavau save žaidžiančia su vaiku, mezgančia jam kojinaites, vaikštančia su vežimėliu. Žentas taip pat buvo laimingas, remontavo vaikų kambarys, pirko lovytę, vežimėlį. Viskas ėjo savo vaga.

Bet paskutiniais mėnesiais dukra tapo keista. Ji skambino man dažniau nei įprastai, verkdavo dėl menkniekių, skųsdavosi nuovargiu. Aš manydavau, kad tai hormonai, baimė prieš gimdymą. Ramindavau ją, sakydavau, kad viskas bus gerai, kad ji susitvarkys. Ji tylėjo ir greitai baigdavo pokalbį.

Gimdymas prasidėjo naktį. Žentas man paskambino ryte, pranešė, kad dukra gimdymo namuose, kad viskas vyksta normaliai. Aš ruošiausi važiuoti pas ją dieną, nupirkau gėlių, vaisių, vaikų daiktų. Tačiau po valandos paskambino ji pati. Paprašė atvykti skubiai. Vienai. Be žento.

Aš atvykau per dvidešimt minučių. Užlipau į pooperacinį skyrių, radau jos palatą. Dukra gulėjo lovoje, išblyškusi, su raudonomis akimis. Šalia gulėjo kūdikis, apvyniotas mėlynu apklotu. Priėjau, norėjau apkabinti ją, pasveikinti. Bet ji atsitraukė.

Ji paėmė vaiką ir padavė jį man. Jaučiausi pasimetusi, paėmiau kūdikį ant rankų. Jis buvo šiltas, ramiai miegojo. O dukra žiūrėjo į mane ir verkė. Ji sakė, kad negali jo palikti. Kad negali būti šio vaiko motina. Kad jis nėra jos vyro.

Aš nesupratau iš karto. Perklausiau. Ji pakartojo. Papasakojo, kad prieš pusmetį ji turėjo romaną su kolega. Trumpą, kvailą, ji pati nesupranta, kaip taip nutiko. Po to jie išsiskyrė, ji stengėsi pamiršti. O sužinojus apie nėštumą, ji suprato, kad datos nesutampa. Kad vaikas yra nuo to vyro.

Visą nėštumą ji gyveno su šia žinia. Tylėjo. Tikėjosi, kad klysta, kad vaikas gims panašus į vyrą. Bet kai jį atnešė po gimdymo, ji iš karto pamatė. Pamatė to žmogaus bruožus kūdikio veide. Ir suprato, kad negalės kasdien žiūrėti į sūnų ir prisiminti apie savo išdavystę.

Ji sakė, kad vyras nieko nežino. Kad jis dabar važiuoja į gimdymo namus, laimingas, su dovanomis. Kad ji negali jam prisipažinti. Negali sugriiauti jo gyvenimo. Ir negali auginti šio vaiko, apsimetant, kad viskas yra gerai.

Ji paprašė manęs paimti kūdikį. Pasakyti vyrui, kad buvo komplikacijų, kad vaikas mirė gimdymo metu. O jai reikia laiko apsispręsti, ką daryti toliau. Galbūt ji paliks vyrą. Galbūt prisipažins. Bet šiuo metu ji negali matyti šio vaiko.

Aš stovėjau laikydama anūką ir nežinojau, ką pasakyti. Žiūrėjau į savo dukrą, į šį bejėgį kūdikį, kuris niekuo nėra kaltas. Bandžiau suprasti, kaip viskas taip nutiko. Kaip mano protinga, atsakinga dukra galėjo taip pasielgti.

Ji maldavo manęs padėti. Sakė, kad aš vienintelis žmogus, kuriuo ji gali pasitikėti. Kad jei aš atsisakysiu, ji nežino, ką darys. Verkė, laikydama mano rankas. O aš laikiau jos vaiką ir jautėsi, kaip mano širdis lūžta į dalis.

Aš negalėjau meluoti žentui. Negalėjau paimti kūdikio ir paslėpti tiesos. Tai buvo jo vaikas jo akyse, jis devynis mėnesius laukė šios dienos. Aš sakiau dukrai, kad ji turi pati nuspręsti. Kad aš jai padėsiu, kuo galėsiu. Bet už ją meluoti negaliu.

Po valandos atvyko žentas. Įėjo į palatą su puokšte, laimingas, susijaudinęs. Paimė sūnų ant rankų, negalėjo atitraukti akių. Dukra gulėjo ir žiūrėjo į lubas. Aš stovėjau prie lango ir nežinojau, kas bus toliau.

Praėjo savaitė. Dukra buvo išrašyta iš gimdymo namų kartu su vaiku ir vyru. Jie gyvena trise, jis vaikščioja su kūdikiu, dievina jį. Dukra skambina man kasdien, verkia, sako, kad negali taip gyventi. Kad kiekvieną kartą, kai vyras paima sūnų ant rankų, norisi viską papasakoti. Bet ji bijo. Bijo prarasti šeimą, bijo jo reakcijos, bijo likti viena.

Sakykite, ką jūs darytumėte mano vietoje? Ar turėčiau reikalauti, kad dukra prisipažintų vyrui? Ar tai jos sprendimas, ir aš neturiu teisės kištis, net jei matau, kaip ji save sunaikina iš vidaus?