Dukra moka anūkui už pamokas ir pagalbą namuose. Man sako, kad nekiščiau nosies su savo patarimais. Jaučiu, kad paskui verks

Dukra pasirinko keistą modelį sūnaus auklėjimui. Ji moka jam už tai, kad jis kažką padaro namuose ar gerai mokosi mokykloje. Ir ne kokią nors simbolinę sumą, o gana rimtus pinigus – iki 300 eurų per mėnesį.

Į visus mano patarimus dukra reaguoja agresyviai, sako, kad nekiščiau nosies į jos gyvenimą, ji pati susitvarkys su savo vaiku. Bet aš jau matau, kad anūkas nemokamai net nuo kėdės nepakils, nors jam dar tik vienuolika metų. Kas bus toliau, jei jis jau dabar visur ieško naudos, net ir šeimoje?

Mano dukrai Tatjanai neteko ištekėti. Dvidešimties metų amžiuje ji pradėjo santykius su vienu vaikinu, jie draugavo daugiau nei penkerius metus. Tačiau po skausmingo išsiskyrimo nusprendė, kad vyras jai gyvenime nereikalingas, bet reikia vaiko.

Ji galėjo sau leisti susilaukti vaiko „dėl savęs“, kaip dabar madinga sakyti. Pastojo, pagimdė.

Metus dukra praleido motinystės atostogose, o paskui pasamdė auklę ir grįžo į darbą. Skirtingai nei jos asmeninis gyvenimas, jos karjera klostėsi labai gerai. Todėl ji galėjo leisti sau tokias išlaidas, kaip auklė visą darbo dieną.

Tuo metu padėti dukrai su kūdikiu negalėjau, nes dar dirbau, o ir mano priežiūroje buvo serganti mama. Jaučiausi blogai, atrodė, kad visai nepadedu dukrai, nors turėčiau.

– Nesijaudink. Užsiimk močiute, o su savo vaiku susitvarkysiu pati. Jei labai reikės tavo pagalbos, pasakysiu ir kartu ką nors sugalvosim, – mane ramino dukra.

Mačiau, kad ji puikiai tvarkosi pati ir dar sugebėjo padėti mums su močiute. Man buvo sunku, kad su anūku mačiau labai retai. Darbo dienomis man nebūdavo laiko, o savaitgaliais dukra stengėsi kažkur išvažiuoti su juo, kad praleistų laiką kartu ir pailsėtų.

Supratau, kad jos darbas sunkus ir jai reikėjo poilsio, be to, ji galėjo sau tai leisti, tačiau vis tiek norėjau dažniau matyti anūką. Bet pavykdavo tik kartą per mėnesį, jei ne rečiau.

Kai berniukui sukako šešeri, mano mama mirė. Norėjau išeiti į pensiją, kad galėčiau padėti dukrai su anūku, bet ji atsisakė. Pasakė, kad bus auklė, kuri veš į mokyklą, pasiims, vežios po užsiėmimus, maitins ir padės su namų darbais.

– Koks tikslas tau temptis per visą miestą? Tai ne artimas atstumas, o ir nėra tokios būtinybės. Išeik į pensiją ir ilsėkis. Su močiute tiek metų šokinėjai, pabūk truputį dėl savęs, – aiškino man dukra. Buvo malonu, kad ji taip rūpinasi manimi, bet jausmas, kad kažkas negerai, niekur nedingo.

Yra gi gimtoji močiutė, kuri nori, o svarbiausia – nori užsiimti anūku. Bet dukrai paprasčiau pasamdyti kažką pašalinį. Atrodo, lyg ir rūpinasi manimi, bet tarsi ir atitolina nuo bendravimo su anūku.

Daugiau anūko matyti nepradėjau, jo dienotvarkė įtempta, nenorėjau gadinti santykių su dukra, nusprendžiau pasekti jos pavyzdžiu ir užsiimti savo gyvenimu. Radau sau hobį, pradėjau daug vaikščioti, pas drauges į kitus miestus nuvažiavau, pažiūrėjau, kaip jos gyvena.

Pernai dukra nusprendė man padovanoti buto remontą. Nusprendė visiškai atnaujinti viską – ir santechniką, ir grindis, ir virtuvę. Gyventi ten buvo neįmanoma, todėl laikinai persikėliau pas ją. Tikėjausi, kad su anūku praleisiu laiko, kaip niekada. Ankščiau juk beveik nesimatydavome. Kas gi tai per susitikimai – kartą per mėnesį kelioms valandoms?

Nors anūkas atrodė labai geras berniukas. Ir protingas, ir mandagus, ir domisi viskuo. Ir tikrai taip yra, čia niekas nepasikeitė, bet tik gyvendama su jais mėnesį sužinojau, kad jis taip pat labai savanaudiškas. Nors tai ir netinkamas apibūdinimas. Jis jau išmokytas matyti visur savo naudą, visur matyti uždarbį.

Nustebau sužinojusi, kad dukra moka sūnui, kad šis pasiklotų lovą, išplautų indus, išneštų šiukšles, siurbtų ar nueitų į parduotuvę. Jis ir taip retai ką nors daro, nes dažniausiai tuo rūpinasi kiti žmonės, tačiau kartais tenka išimties tvarka.

Atskirai ji moka jam už pažymius mokykloje. Ir visa tai daroma kaip savaime suprantamas dalykas. Tokia tvarka mane, žinoma, papiktino.

– Paprašiau jo surinkti savo drabužius, kuriuos išmėtė po mokyklos, o jis man kainą įvardijo! Tarsi tai būtų man, o ne jam reikalinga!

– Tai tau ir reikia. Pas mus kartą per savaitę ateina valymo komanda, kuri atlieka generalinį valymą, skalbia, lygina, plauna, – gūžtelėjo pečiais dukra.

Neturėjau ką atsakyti. Sakau, kad vaikas jau visur bando užsidirbti pinigų. Ne iš kokio nors nepažįstamo dėdės, o iš giminaičių. Ir dukra visa tai skatina.

– Mokau sūnų vertinti savo darbą ir laiką. Tai jam padės ateityje. O būti nuolankiam ir mokėti tvarkytis – ne. Todėl nekišk, prašau, nosies į anūko auklėjimą.

– Jis greitai prašys pinigų už tai, kad pakilo nuo lovos!

– Ir vis dar tai ne tavo reikalas, pinigai ne iš tavo kišenės.

Štai ir visas pokalbis. Matyt, už apsilankymą pas močiutę dukra mokėjo sūnui atskirai, nes pas mane svečiuojantis tokių jų piniginių „užgaidų“ nepastebėjau. Arba tai nauja tradicija, nežinau.

Nesuprantu dukros, ji savo rinkos požiūriu užmuša sūnuje žmogiškumą. Taip senatvėje paprašys atnešti stiklinę vandens, o jis sutiks tik už pinigus.