Jau 5 metus tikras sūnus nebendrauja su Stefa Mironiene. Viskas todėl, kad ji atsisakė atiduoti savo butą

Stefa Mironienė sėdėjo liūdna. Jau 5 metus tikras sūnus nebendrauja su ja. Moteris niekaip negalėjo suprasti, ką ji ne taip padarė. Ji buvo įsitikinusi, kad auklėja sūnų tinkamai. Ir Bernardas elgėsi gerai: visada dėmesingas, mandagus, visame kame padėdavo mamai.

Kai ji sirgo, vaikinas pats ruošė maistą, tvarkė butą. Stefa Mironienė didžiavosi savo vaiku. Kitos mamos skundžiasi, o jai jos sūnus buvo geriausias.

Dar seniai ji, jauna ir graži, rimtai įsimylėjo savo grupioką. Nieko nenorėjo matyti, išskyrus jį. Moteris pastojo. Kai pranešė naujieną savo mylimajam, tas tik sutrikęs susiraukė.

Tačiau vaiko neatsisakė. Nusprendė atšvęsti vestuves. Po kurio laiko šeimoje gimė sūnus. Visą dėmesį Stefa skyrė vaikui. Per rūpesčius nė nepastebėjo, kad vyras nutolo nuo jos. Net jo nebuvimas namuose nejaudino moters.

Kartą vyras pasakė, kad ją palieka. Į klausimą kodėl jis atsakė, kad jie tapo svetimi. Stefa tylėjo. Vyras laukė jos pasiaiškinimų. Galvojo, pasikalbės ir pasidarys geriau.

Tačiau Stefa nė nepažvelgė jo pusėn. Moteris nesuprato, ko vyras iš jos nori. Taip ir liko viena auginti sūnaus. Ne vienas vyriškis žvelgė į ją, tačiau Stefa seniai viską nusprendė. Jai brangus jos vaikas, todėl moteris daugiau nieko neįsileis į savo gyvenimą.

Metai ėjo. Sūnus užaugo, baigė mokslus, įkūrė savo verslą. Būtent tada sutiko Kristiną. Mergina greit pamatė, kad vaikinas gana perspektyvus jaunikis. Todėl po pusmečio jie susituokė.

Stefa Mironienė stengėsi būti gera anyta. O gavosi atvirkščiai. Marčiai pastoviai kažkas neįtiko. Tada Stefa metė bet kokius bandymus eiti su ja į kontaktą. Būtent tada Stefa Mironienė turėjo išeiti į pensiją.

Į svečius atvažiavo sūnus. Mama visą stalą nukrovė patiekalais. Bet sūnus atsisakė valgyti, jis atvyko pasikalbėti su motina. Dar taip nebuvo, kad sūnus atsisakytų motinos ruoštų valgių. Tada Stefa atsisėdo ir įdėmiai klausėsi Bernardo.

Jis pradėjo iš tolo. Neva, jų butas 1 kambario, o mamos – 3 kambarių. Moteris iškart suprato, kur lenkia sūnus. Ji sutiko pasikeisti su vaikais.

Bernardas ilgai bijojo sakyti, o paskui tarė, kad jie planuoja parduoti savo ir mamos butus ir įsigyti erdvų naujos statybos būstą. Stefa negalėjo suprasti, kurgi jai dėtis.

– Mama, o tu važiuosi į kaimą. Į tėvų namą. Tu jau pensijoje, mieste tavęs niekas nelaiko.

– Ten juk žiemą šalta, reikia malkomis kūrenti. Pačiai juk bus sunku. Stogas varva. Kaip ten gyventi, sūneli? Nebent jūs mane priimsite pas save.

– Mama, gerai pagalvok apie mano pasiūlymą, – pasakė Bernardas ir išėjo. Stefa sėdėjo, o ašaros ritosi raukšlėtu veidu. Kodėl sūnus toks žiaurus jai?

Nori išvaryti tikrą motiną iš namų. Sekančią dieną Bernardas atvažiavo pas mamą sužinoti jos sprendimo. Stefa
atsakė sūnui.

– Kokia tu motina! – suriko Bernardas ir trenkė durimis. Nuo tada jie nebendrauja. Vos Bernardas kur nors pamato mamą, apsimeta, kad jos nepastebi.

Stefa Mironienė ne kartą bandė pasikalbėti su juo, tačiau jis nė nenori klausyti motinos.

Iš pažįstamų Stefa girdėjo, kad jiems gimė sūnus, jos anūkas. Močiutei jo nerodo. Kartą jie vaikštinėjo parke su vežimėliu, o jiems priešais ėjo Stefa.

Pamatę ją, jie apsisuko ir patraukė į kitą pusę. Stefa negalėjo sulaikyti ašarų. Už ką sūnus su ja taip elgiasi? Kol kas ji gyvena viename kambaryje, kitus du nuomoja. Vis kažkoks pinigas, nes iš vienos pensijos sunku pragyventi.