Dvi vienišos širdys: jis priglaudžia ją, kaip kadaise priglausdavo savo vaikus, ir kiekvieną vakarą laukia jos murkimo, kad vėl pasijustų reikalingas

Jo dienos seniai tapo tylos ir ramybės kupinos. Vaikai išsibarstė po skirtingus miestus, anūkai užaugo, o namai liko tušti. Jis pripratęs prie vienatvės ir ramios kasdienybės, kur kiekvienas rytas prasideda karštos arbatos puodeliu, o kiekvienas vakaras baigiasi prie seno radijo imtuvo. Tačiau širdyje vis dar gyveno ilgesys — šiltas, bet šiek tiek kartus, kaip prisiminimas apie praeitį.

Kartą, vaikščiodamas po rudenišką sodą, jis pastebėjo kažką mažo ir ryžo prie savo kojų. Tai buvo mažas kačiukas — gležnas, su išsigandusiomis akytėmis, trapus ir drebantis. Kačiukas žiūrėjo į jį taip, lyg tikėtųsi pagalbos.

Vyras priklaupė, ištiesė ranką, ir kačiukas, iš pradžių nedrąsiai, bet paskui vis drąsiau, priėjo arčiau. Paėmęs jį ant rankų, vyras pajuto, kaip šiltas mažas kūnelis prisiglaudė prie jo krūtinės. Tą akimirką jis suprato, kad daugiau niekada nebebus vienas.

Taip mažas ryžas kačiukas tapo jo draugu. Kiekvienas rytas prasidėdavo nuo to, kad mažos letenėlės tyliai lįsdavo po antklode, o švelnus murkimas prabusdavo jį iš miego.

Atrodė, kad kačiukas jį supranta kaip niekas kitas. Kai vyras skaitydavo, ryžas gumulėlis susirangydavo šalia ir stebėdavo jo veidą, tarsi klausydamasis jo kvėpavimo ritmo. Kai vyras sėsdavo vakarieniauti, kačiukas atsisėsdavo priešais ir sekdavo kiekvieną jo judesį.

Jie tapo draugais, dvi vienišos širdys, kurios tyliai šildė viena kitą. Kartais jis priglausdavo kačiuką prie savęs, kaip kadaise glaudė savo vaikus, ir jausdavo, kaip raminantis šiluma pasklinda jo sieloje.

Šis mažas pūkuotas draugas grąžino jam jausmą, kad jis dar gali būti reikalingas, kad jo meilė vis dar gali ką nors sušildyti, net jei tas „kažkas“ — tik mažas ryžas kamuoliukas.

Savaitės bėgo, ir jis vis labiau prisirišo prie savo naujojo draugo. Kačiukas tapo tuo, kurio jis laukdavo kiekvieną vakarą, dėl kurio norėjo grįžti namo.

Jis juokėsi, stebėdamas, kaip kačiukas juokingai žaidžia su lazdele ar išsigąsta savo atspindžio veidrodyje. Tokiais momentais jam atrodydavo, kad namai vėl pilni gyvybės, o prisiminimai apie praeitį, apie tuos, kuriuos jis mylėjo, nebekėlė skausmo — tik šiltą nostalgiją.

Žiema atėjo netikėtai. Jis rūpestingai suvyniodavo kačiuką į seną vilnonį apklotą, kad šis nesušaltų, o kai už lango šėldavo vėjas, jis paimdavo jį ant rankų ir pasodindavo šalia prie židinio. Vienatvė nebebuvo tokia slegianti, nes dabar šalia buvo mažasis draugas, kuris tyliai murkdavo, primindamas, kad gyvenimas tęsiasi.

Tačiau vieną dieną kačiukas dingo. Vyras nerimavo, išeidavo į prieangį, šaukdavo jį vardu, bet kačiukas neatsiliepė. Praėjo diena, paskui antra, ir jis jau pradėjo prarasti viltį. Tai priminė jam senus praradimus, tą kartumą, kai artimiausi žmonės išeidavo, palikdami tuštumą, kurios neįmanoma užpildyti.

Trečią dieną, kai jis jau buvo pasiruošęs susitaikyti su praradimu, išgirdo tylų miauksėjimą prie durų. Tai buvo jo ryžas draugas, pavargęs, bet sugrįžęs.

Vyras su džiaugsmu priglaudė jį prie savęs ir pajuto, kaip ašaros teka jo skruostais. Suprato, kad šis mažas draugas jam tapo ne tik augintiniu — jis tapo jo širdies dalimi.

Nuo to laiko kiekvieną vakarą jis laukdavo, kada kačiukas įsitaisys ant jo kelių, susirangys ir tyliai sumurkals. Jis laukdavo šio garso kaip simbolio to, kad jo gyvenimas vis dar kupinas šilumos ir meilės.