Prisiminimai visam gyvenimui. Kartą matematikos mokytoja iš Minesotos davė mokiniams tokią užduotį…

Kartą matematikos mokytoja iš Minesotos davė mokiniams tokią užduotį: sudaryti klasės sąrašą, pagalvoti, kas labiausiai patinka kiekviename bendraklasyje ir parašyti šią savybę priešais jo pavardę. Pamokos pabaigoje ji surinko sąrašus.

Tai buvo penktadienį. Per išeigines ji susumavo rezultatus ir pirmadienį išdalino kiekvienam mokiniui po lapelį, kuriame išvardino visa gera, ką jame pastebėjo klasiokai.

Vaikai skaitė, tai šen, tai ten girdėjosi šnabždesys:

„Negi visa tai apie mane? Aš ir nežinojau, kad mane taip myli“. Jie neaptarinėjo rezultatų klasėje, tačiau mokytoja žinojo: ji pasiekė tikslą.

Jos mokiniai patikėjo savimi.

Po kelerių metų vienas jų žuvo Vietname. Jį laidojo gimtinėje, Minesotoje. Su juo atsisveikinti atėjo draugai, buvę klasiokai, mokytojai. Per šermenis jo tėvas priėjo prie matematikos mokytojos:

– Aš noriu jums kai ką parodyti.

Iš piniginės jis išsitraukė keturlinką apsitrynusį per lenkimus lapelį. Matėsi, kad jį skaitė daugybę
kartų.

– Tai rado tarp sūnaus daiktų. Jis su juo nesiskyrė. Atpažįstate?

Jis ištiesė jai popierių. Tai buvo teigiamų savybių, kurias jame pastebėjo klasiokai, sąrašas.

– Labai ačiū jums,- pasakė motina. – Mūsų sūnus tai labai brangino.

Ir čia nutiko netikėta: vienas po kito klasiokai išsitraukė tokius pat lapelius. Daugelis visada juos laikė su savimi, piniginėse. Kažkas saugojo savąjį šeimos albume. Vienas jų pasakė:

– Mes visi išsaugojome šiuos sąrašus. Argi galima tai išmesti?