Gyvenimą reikia mylėti kaip ji. Tada gyvenimas atsakys tuo pačiu

Kartą seniau skridau į Barseloną.

Aš vienas, ir kaip keleivis, ir pagal šeimyninį statusą. O tai reiškia, bet kuri kaimynė – potencialus variantas. Laukiu. Keikiuosi, kadangi visos gražios eina į ekonominę. Versle griežti vyriškiai. Na ok.

Susipažinsiu, pravers reikaluose. Bet ir čia ne mano diena. Šalia atsisėda tokia tetulė. Primena sodo kaimynę, kuri beveik gyvena šiltnamyje, tačiau apsirengusią, lyg būtų išnešusi visą universalinę parduotuvę. Visus tujina. Pažintį su manimi ji pradėjo minčių skaitymu:

– Ko tu toks surūgęs, ar galvojai, kad kaimynė bus jaunesnė?

Aš kažkaip atsipeikėjau.

– Ilgai skristi, knygą pamiršau… nuobodžiauju.

– Tu nepergyvenk, su manim, nepastebėsi, kaip atskrisi.

Tuo momentu aš supratau, kad tikrai pastebėsiu. Toliau sekė nesibaigianti kalba apie tai, kur ji skrenda, kam, kodėl ir t.t. Prieš maitinimo pradžią ji staiga ėmė šnibždėti.

– Saniokai, tu šitą… atsisakyk lėktuvo maisto, dabar normaliai papietausime, tik degtinėlės
paprašyk.

Ir čia ji natūraliai iš Louis Vouiton lagaminėlio ištraukia… taip taip, vištą folijoje, virtų kiaušinių, pyragėlių, juodos duonos, lašinių, česnako, svogūno, sūdytų grybų ir, po velnių, ŠALTIENOS! Delnų, nusėtų deimantais ir smaragdais, dėliojančių visą šį rinkinį ant staliuko, vaizdo aš nepamiršiu niekada.

– Viską savo rankomis. Aš krūvą namų darbininkių išbandžiau, bet jos tik indus moka plauti. Nagi,
kviečiu prie stalo. Saniokai, o degtinės gavai?

– Degtinės nėra, yra viskio, konjako ir šampano.

– Aha… Na, viską sumaišius kaip tik degtinė ir gausis. Imk viską.

Po valandos aš buvau nusiteikusi dainuoti rusų liaudies dainas. Ji kalbėjo išskirtinai gatavomis citatomis. Vienos nepamiršiu.

– Saniokai, atmink, Rusija gyvuos tol, kol bobos mokės šaltieną virti, ir dar, jeigu boba nemoka virti
šaltienos, tai ji ir lovoje kaip Dzeržinskis.

– Kodėl Dzeržinskis? – besiveliančiu liežuviu pasitikslinau aš.

– Geležinė. Uch seniau aš buvau šitam reikale… Gerai… Anksti dar tau tai klausytis, jaunas dar.

Truputį nuliūdo, panirusi į nostalgiją, šiltai pažvelgė į mane, ir, nuvijusi liūdesį, nusišypsojo, maktelėjo dar
taurelę ir užmigo.

Gyvenimą reikia mylėti kaip ji. Tada gyvenimas atsakys tuo pačiu.