Įsimylėjau kaimyną. O mano sūnus nepritarė mano pasirinkimui ir pasmerkė 

— Ką tu darai, mama?! Ar tu pamišai?! — šaukė mano sūnus, jo veidas buvo raudonas kaip burokėlis. — Tu… su kaimynu? Su tuo senu keistuoliu už tvoros?!

Aš stovėjau virtuvėje, vis dar su rankšluosčiu rankose. Nebuvau pasiruošusi tokiam atsakui. Aš tiesiog pasakiau, kad susitikinėju su kaimynu. Kad mes ilgai bendraujame, kad mums gera kartu. Kad, atrodo… įsimylėjau.

— Tėvas dar net trijų metų kapuose neguli! — sušuko sūnus. — Kaip tu gali?!

Man pasidarė bloga. Norėjau atsisėsti, bet jis jau ėjo link durų.
— Nesikviesk manęs. Nenoriu tavęs pažinti, — metė jis ir trenkė durimis taip, kad suvirpėjo langai.

O tada įsivyravo tyla.
Lyg būčiau likusi viena. Ir tai nebuvo tas įprastas, ramus vienišumas, prie kurio buvau pripratusi per daugybę metų. Tai buvo tuštuma po žmogaus, kurį pagimdžiau, išauginau ir mylėjau labiau už savo gyvenimą.

Bet juk aš nieko blogo nepadariau… tiesa? Aš neieškojau meilės — ji pati pas mane atėjo. Ramiai, atsargiai, per tvorą, per arbatos puodelius, per juoką sode. O dabar mano paties sūnus sako, kad aš nebe jo motina.
Ar aš neturiu teisės būti laiminga?

Tą naktį negalėjau sumerkti akių. Gulėjau žiūrėdama į lubas, nuolat girdėdama jo žodžius: «Nenoriu tavęs pažinti». Šie žodžiai skaudino labiau už bet ką mano gyvenime. Net vyro laidotuvės nebuvo tokios kankinančios. Jo mirtis buvo tragedija, bet natūrali. O tai… tai buvo lyg ryšio su savo vaiku praradimas.

Ryte kaimynas atsiuntė žinutę: «Galvoju apie tave. Aš čia, jei norėtum pasikalbėti». Neatsakiau. Jaučiausi kalta — ne prieš jį, bet prieš sūnų. Atrodė, tarsi padariau kažką, ko nebegalima ištaisyti.

Visą dieną vaikščiojau po namus kaip šmėkla. Šeimos nuotraukos, puodeliai su užrašu «geriausia močiutė», vaikų piešiniai ant šaldytuvo — viskas priminė, kas aš buvau. Mama, močiutė, žmona. O dabar… jaučiausi savanaudė.

Vakare atėjo dukra. Atnešė pyragą ir aviečių sulčių, kaip visada. Atsisėdo prie stalo ir pažvelgė man į akis.
— Girdėjau, kas nutiko.
Aš linktelėjau, nepajėgusi prabilti pirmoji.
— Ką apie tai manai? — tyliai paklausiau.
Ji gūžtelėjo pečiais.
— Atvirai? Nežinau. Tėtis buvo nuostabus žmogus. Sunku tave įsivaizduoti su kuo nors kitu. Bet… tu juk ne mergaitė. Tu turi teisę į šilumą. Į artumą. — ji nutilo, o tada pridūrė: — Tik suprask brolį. Jis vis dar gyvena prisiminimais.
— O aš gyvenu realybe, — atsakiau. — Ir man joje labai vieniša.

Ji ilgai žiūrėjo į mane, tada paėmė už rankos.
— Nežinau, ką pasakyti, mama. Bet aš esu su tavimi.

Šie žodžiai buvo tarsi pleistras ant atviros žaizdos. Skausmas nedingo, bet palengvėjo kvėpuoti. Ryte vėl išėjau į sodą, kaip įprasta.

Kaimynas stovėjo prie vartelių — su nerangia šypsena ir termosu rankose.
— Galima minutėlę? — paklausė jis.
Aš linktelėjau. Atsisėdome šalia ant suolelio.
— Atsiprašau, kad viskas taip susiklostė, — tyliai tarė jis. — Nenorėjau tau suteikti problemų.
— Tai ne tavo kaltė, — atsakiau aš. — Tiesiog, tikriausiai, neturiu teisės į visa tai.

Jis pažvelgė į mane rimtai, tarsi niekada anksčiau netu.
— Nesakyk taip. Tu turi teisę. Ir aš taip pat. Mes tiek metų gyvenome «kaip reikia». Gal dabar metas padaryti kažką tiesiog savaip?

Gniužulas susidarė mano gerklėje. Neatsakiau. Bet ir neišėjau. Likau. Leidau sau tiesiog pasėdėti šalia, tyloje, kuri nežeidė — ji tik ramino.

Praėjo trys savaitės. Sūnus neskambino. Nerašė. Anūkai — irgi tyla. Kaip būtų kas nors peiliu perkirpęs visą mano ankstesnį gyvenimą. Kiekvieną dieną skaudėjo, bet mokiausi vėl kvėpuoti.

Kaimyną dabar matydavau beveik kasdien. Nedarydavome nieko ypatingo — arbata, pokalbiai ant suolelio, kartais kartu apsipirkdavome. Bet to pakako, kad pajusčiau: aš gyvenu. Kad kažkas mane mato. Ne kaip motiną, našlę ar močiutę, o tiesiog kaip moterį.

Kartą, grįžtant iš turgaus, pamačiau prie namų sūnaus mašiną. Sustojau. Norėjau apsisukti atgal, paslėpti, apsimesti, kad manęs nėra. Bet susikaupusi įėjau.

Jis sėdėjo prie stalo, vienas.
— Atėjau pasakyti, kad, tikriausiai, persistengiau, — tarė, nežiūrėdamas. — Bet vis tiek negaliu to priimti.
Atsisėdau priešais.
— Ir nelaukiu, kad priimtum. Tiesiog neatstumk.
Jis ilgai tylėjo.
— Tu žinai, kaip mylėjau tėtį.
— Žinau. Aš taip pat jį mylėjau. Tačiau jo daugiau nėra. O aš — esu. Ir nenoriu mirti gyva.

Galiausiai jis pakėlė akis. Juose buvo ir pyktis, ir skausmas, ir galbūt lašelis supratimo.
— Man bus sunku.
— Man taip pat, — atsakiau aš. — Bet aš nenustosiu tavęs mylėti tik todėl, kad su manimi nesutinki.

Jis atsistojo, priėjo ir glaudžiai apkabino. Nieko nesakė. Bet to pakako. Pradžiai.

Vis dar nesu tikra, ar teisingai elgiuosi. Bet vieną dalyką žinau tikrai: meilė neateina tada, kai tai patogu kitiems. Ji ateina tada, kai turi. Ir jei jau atėjo — reikia ją priimti. Net jei kas nors nusisuks. Net jei bus skaudu. Nes tik tada tu turi galimybę vėl pajusti, kad gyveni iš tikrųjų.