– Išvykti per savo jubiliejų į kelionę ir palikti artimuosius be šventės – tai egoizmas! – pareiškė man svainė

Visą gyvenimą praleidau besirūpindama artimaisiais.

Vaikams ruošiau šventes su dešimčia patiekalų ir pati buvau animatore. Vyrą Vaidą visada apšokinėdavau. Per kiekvieną jo gimtadienį ruošdavau mėgstamus anytos ir svainės patiekalus ir gamindavau jo mėgstamą „Skruzdėlyną“.

Jei manęs nors kartą gyvenime kas nors būtų paklausęs, kaip aš svajoju atšvęsti savo gimtadienį, būčiau atsakiusi sąžiningai – palikite visi mane ramybėje.

Savo 60-mečio išvakarėse aš netylėjau. Nelaukdama, kol kažkas ims prašytis, iškart perspėjau visus gimines ir artimuosius, kad šventės nebus.

– Nešvęsti jubiliejaus? Na tai jau kažkokia nesąmonė,- pratarė mano sesuo, purtydama galvą.

– Magde, to jau per daug. Negalima taip, ką žmonės pasakys? – bambėjo sutuoktinis.

– Mama, juk jubiliejus. Negi bent per mylimos motinos gimimo dieną aš liksiu be pyragų? – graudžiai paklausė dukra.

Ir nors kiekvienam aš tvirtai pasakiau, kad nereikia pas mane ateiti, kiekvienas manė reikalinga pasakyti, kad vis tiek ateis.

– Manęs nejaudina, ką tu ten sugalvojai, aš vis tiek ateisiu,- įžūliai pareiškė anyta. O dar ji priminė, kad per savo 80-metį sukvietė svečius, nors ir jautėsi blogai.

Gūžtelėjau pečiais. Nenori žmonės manęs girdėti, na ir tegu. Niekam nesakiau apie savo planus. Net vyrą perspėjau paskutiniu momentu.

O nusprendžiau savo 60-mečiui pasidovanoti turą po Europą. Kai dirbau, pavyko susitaupyti, tik štai nežinojau, kam leisti savo santaupas.

Ir štai paskirtą dieną nusiminęs vyras nuvežė mane į oro uostą. Norėjau spjauti į jo niūrų veidą, nes pati spindėjau iš laimės.

Kokia didinga buvo mano kelionė. Pabuvojau Luvre, aplankiau Mulen Ružą. Buvau net Vatikane, o Romoje mėgavausi nuostabia pica ir makaronais.

Taip nuostabiai savo švenčių nesu praleidusi niekada! Jokio gaminimo ir apsirijimo.

2 savaitės pralėkė kaip viena diena, tačiau pailsėjau puikiai. Kai grįžau, vyras ir dukra vaikščiojo pasipūtę. O svainė ir mano sesuo bandė su manimi nesikalbėti, tačiau netrukus suprato, kad jų tylėjimas manęs nejaudina. Ėmė kontaktuoti ir smerkti mane.

– Išvykti per savo jubiliejų į kelionę ir palikti artimuosius be pyragų – tai išdavystė ir egoizmas,- pareiškė man svainė.

Bandžiau iš pradžių kažką aiškinti, bet spjoviau į šią užmačią. Kam? Žmonės vis tiek nesupras. Net džiaugiausi, kad artimųjų akyse mano reputacija jau žlugusi. Juk dabar per sekantį gimtadienį galiu drąsiai pasidovanoti kelionę į Indiją!