Mano vyro šeima nuostabi! Man jie patinka

Iki vestuvių mes susitikinėjome visus metus. Ignas vyresnis už mane 10 metų. Jis anksčiau nebuvo vedęs, o štai aš turiu dukrą iš pirmos santuokos.

Mes iškart nusprendėme gyventi jo bute, o manąjį nuomoti – bus geras šeimos biudžeto papildymas. Tiesa, nelabai didelis, juk būstą nuomojasi tikra vyro sesuo.

Neringa viena augina dukrą, todėl negalime iš jos imti daug pinigų. Nepaisant to, kad mes giminaičiai, svainė laiku moka nuomą ir palaiko švarą bute.

Vyro mama gyvena kaime. Ten gera gyvenvietė – yra ir darželis, ir mokykla, ir ambulatorija. Anyta jau pensininkė, tačiau be darbo nesėdi. Ji prekiauja daržo gėrybėmis, o taip pat uogauja ir grybauja. Uogas ir grybus Neringa parduoda mieste. Aš to nežinojau.

Kai buvo karantinas, vyro mama pasiūlė išsiųsti mergaites, mano ir Neringos dukrą, į kaimą. Esą, ko joms sėdėti tarp keturių sienų. Man ši idėja patiko. Prisakiau dukrai būti paklusnia, pripirkau maisto ir buities priemonių. Dar norėjau anytai duoti pinigų, bet ji nepanoro imti.

Dukrai skambindavome kasdien, o atvažiuodavome kartą per 2 savaites. Rita buvo patenkinta. Pasakojo, kad susirado naujų draugų ir matė tikrą karvę. Be to, dukra padėdavo močiutei darže.

Po 2 mėnesių atvažiavau pasiimti mergaičių namo. Žinoma, pripirkau lauktuvių anytai, juk buvau jai labai dėkinga už tokią pagalbą. Prieš išvykstant anyta išnešė 3 maišus konservuotų gėrybių – vyras viską sudėjo į bagažinę. O paskui vėl grįžo į rūsį ir išnešė 2 uogienės stiklainius.

– Tai jums, dukra pati surinko. O maišus atiduosite Neringai.

Man pasidarė taip apmaudu, bet nieko nesakiau. Visgi Neringa jos dukra, o aš marti. Padėkojau giminaitei už pagalbą ir išvažiavome.

Kai atvažiavome iki Neringos, ji pati nusileido į apačią.

– Ruošiatės į mamos gimtadienį?

– Taip, ji mus pakvietė.

– Aš negalėsiu važiuoti, man naktinė pamaina. Galėsite jai perduoti pinigus?

– O kas per pinigai? Gal motinai reikia pagalbos?

– Ne, aš juk jos gaminius kolegoms parduodu. Štai viską pardaviau, noriu perduoti.

– Gerai, jokių problemų.

Mes grįžome namo. Paklausiau vyro, kodėl mama viską parduoda, negi taip trūksta pinigų. Ir štai ką jis
atsakė:

– Ji nori nupirkti Neringai butą. Jau kokius 10 metų taupo. Per tą laiką ji mums nė agurkų stiklainio nedavė – viskas pardavimui.

Galvoju, kada ji jau pasieks savo tikslą. Man iškart atlėgo po šių žodžių. Aš juk supykau ant anytos, prisigalvojau kvailysčių…

Kokia visgi gera vyro šeima.