„Kaip norėčiau, kad baigtųsi mano budėjimas!“ – galvojau tą minutę, eilinį kartą kildamas į penktą „chruščiovkos“ aukštą.
Paskambinau į duris. Man atidarė moteris, iš pažiūros 40-ies, o šalia jos stovi kovinis šuo be antsnukio. Ir
neypatingai draugiškai žiūri į mane. Moteris prilaiko jį už antkaklio.
– Sveiki, jūs kvietėte greitąją pagalbą?
– Taip, užeikite.
– Gal galėtumėte patraukti šunį?
– Nereikia bijoti, jis nekanda.
Pažiūrėjau į to šuns snukį ir tekančias seiles bei aštrius kaip durklai dantis ir supratau, kad šis šuo
geriausias pasaulyje!
– Ne, patraukite šunį, tada aš užeisiu.
– Aš nesiruošiu patraukti šuns. Tai mano gynėjas. Iš kur aš žinau, gal jūs imsite prie manęs
priekabiauti?
Įdėmiau pažvelgiau į tą damą. Bet į ją be ašarų neįmanoma žiūrėti, o ne tai, kad… na, jūs supratote, apie
ką aš.
– Tai jūs skambinote į greitąją? Tai jūs blogai jaučiatės?
– Taip. aš. Man skauda galvą. Suteikite man pagalbą, na, prašau,- pasakė moteris ir sukikeno.
Ir iš išvaizdos rodėsi kaip girta, nors kvapo neužuodžiau.
– Tada patraukite šunį.
– Jūs nenorite man padėti?
– Vadinasi, taip, arba jūs patraukiate šunį ir aš užeinu į butą, arba jūs išeinate į laiptų aikštelę ir aš jus apžiūrėsiu tiesiog čia, tačiau jokio šuns. Arba galite eiti su manimi į mašiną, aš apžiūrėsiu jus ten, – pasiūliau jai tokius variantus.
– Žodžiu, aš skambinu savo vyrui, jis greitosios viršininkas ir duos jums pylos.
Ji išsitraukia iš kišenės telefoną ir ima rinkti numerį, bet paskui išjungia ir deda telefoną atgal.
– Tai jūs užeisite ar ne?
– Šunį patraukite ir užeisiu.
– Reiškia, jūs nenorite suteikti man pagalbos.
Vėl prasidėjo. Jai turbūt užstrigo plokštelė. Ji tikrai „labai pikto gydytojo“ klientė.
– Žinote, – sakau aš jai,- to jau per daug.
Išsitraukiau telefoną ir paskambinau operatyvinio skyriaus gydytojui. Viską jam paaiškinau, šis pakalbėjo su moterimi ir paskui man pasakė:
– Aš jus paleidžiu. Jei ji nenori, kad jūs apžiūrėtumėte ją be šuns, nei bute, nei mašinoje, jums daugiau nėra ką ten veikti. Reiškia, pagalba jai nelabai reikalinga. Jei sutiks patraukti šunį, tuomet užeikite į butą. Jei ne – išvažiuokite. Jei po 5 minučių nepersigalvos, važiuokite, yra daug žmonių, kuriems reikia pagalbos. Paskambinkite į regioną, paaiškinkite situaciją, pasakykite, kad kalbėjote su manimi, jūsų iškvietimą uždarys. Jums aišku, kolega?
– Aišku, daktare. Ačiū.
Dar kartą paklausiau moters, ar ji patrauks šunį,tačiau ji laikėsi savo nuomonės. Prie jos paskambinau regiono dispečeriui ir mano iškvietimą uždarė. O naujas buvo jau po 5 minučių. Apsisukau ir nuėjau.
– Kur eini!!! -ėmė rėkti moteris man įkandin. Nieko neatsakiau. Greitai nusileidau, įmečiau lagaminėlį į saloną ir mes išvykome kitu adresu.
Galbūt kas nors nuspręs, kad aš neteisus, jog neužėjau. Bet atleiskite, aš ne kvailys. Toks šuo – tiesioginė grėsmė mano sveikatai ir gyvybei. Tegu nors žemės drebėjimas įvyksta, bet aš neisiu į butą, kol nebūsiu įsitikinęs savo saugumu. Tokios pas mus instrukcijos!
