Jautrus pasakojimas apie aviganį, kuris prisiminė buvusį šeimininką

Praeiviai dažnai matydavo gatvėje moterį, vaikštinėjančią su dideliu aviganiu. Tai stebino žmones. Kam pagyvenusiai moteriai reikalingas toks didelis aviganis?

Juk jei jis pasileistų bėgti, tai moteris, vardu Teresė, vargu ar spėtų paskui jį.

Štai tokie klausimai kildavo praeiviams. Ir kartą moteris papasakojo, kame buvo reikalas. Pasirodė, kad šį šunį laikė jos kaimynai.

Tada jis dar nebuvo toks didelis. Teresė Pilkuvienė su jais beveik nebendravo. Tačiau kartą ji pamatė, kaip atvažiuoja sunkvežimis ir kaimynai krauna iš namų savo daiktus.

Iš visko matėsi, kad šuns imti su savimi jie nesiruošia. Tai sukėlė nerimą pagyvenusiai moteriai.

Ji nusprendė pasikalbėti su jais. Kaimynai pranešė, kad jie persikelia į butą, kuriame nebus įmanoma laikyti aviganio.

Bandė jį parduoti, tačiau pirkėjas kol kas neatsirado. Ir jie pasakė, kad nori atiduoti šunį į prieglaudą. Štai tada Teresė ir nusprendė pasiimti Amūrą sau.

Ir kartą nutiko įdomus atsitikimas. Kai ji vaikštinėjo su šuniu, sustojo mašina ir iš jos išlipo buvęs šeimininkas.

Aviganis jį pažino ir nubėgo link jo. Jis iš pradžių išsigando, paskui paglostė šunį, vėl sėdo į mašiną ir išvažiavo.

Moteris šuns akyse įžiūrėjo ašaras. Štai tokia istorija.