Kai buvau vaikas, tėvai paliko mane oro uoste ir išvyko gyventi į kitą šalį. Po daugelio metų aš sukėliau tokią sceną, kurios jie nepamirš iki gyvenimo pabaigos

Baigiau darbą vėlai, dirbau apsauginiu oro uoste. Pamačiau, kad ant suoliuko sėdi mažas berniukas ir verkia.

Kodėl jis sėdi vienas, kur jo tėvai? Jis ištiesė man popierėlį, kuriame buvo parašyta, kad tėvai jo atsisako, nusprendžiau pasiimti jį su savimi, kad išsiųsčiau į vaikų namus.

Nežinau kodėl, bet nusprendžiau, kad pasiimsiu jį ir parsivešiu namo, dukra apsidžiaugs tokia likimo dovana, nes ji jau ilgą laiką negalėjo susilaukti vaikų. Su vaiku nuėjau į vaikų namus, paklausiau, kokių dokumentų reikia įvaikinimui, pažadėjau greitai sugrįžti ir savo pažadą išpildžiau.

Turėjau santaupų ir atidaviau jas, kad pagreitinčiau įvaikinimo procesą. Kai papasakojau dukrai apie savo radinį, ji labai apsidžiaugė ir pasakė, kad nori pamatyti Vytį, ir sekantį kartą į vaikų namus nuėjau su dukra.

Mūsų džiaugsmui, mūsų procesą patenkino ir netrukus mes grįžome namo kartu. Dukra Odeta labai pamilo Vytį kaip tikrą savo sūnų , aš irgi laikiau jį savo anūku. Darėme viską, kad jis jaustųsi gerai, jis augo meilėje ir švelnume.

Kai Vytis paaugo, pasakiau dukrai, kad reikės pranešti, jog jis turi biologinius tėvus. Tačiau išėjo taip, kad jis pats paklausė pirmas, kai pamatė pažįstamą mašinėlę, būtent šį žaislą jis laikė rankose, kai buvo mažas ir sėdėjo ant suoliuko prie oro uosto.

Vytis užaugo, įgijo išsilavinimą ir įkūrė savo verslą,pelnas buvo geras. Panoro sužinoti, kas jo tėvai ir kodėl jie jį pametė. Sužinojo, kad tėvai paliko jį tiesiog oro uoste, o patys išskrido į Angliją, tačiau jiems ten nieko nesigavo ir teko grįžti atgal. Jam pavyko sužinoti jų grįžimo datą.

Grįžę jie pamatė vaikiną, sėdintį ant suoliuko su mašinėle rankoje ir neteko žado. Vytis pažvelgė jiems į akis ir išėjo, palikęs savo tėvus šoke.