Kaip išmokau pirmiausia rūpintis savo poreikiais ir nustojau būti aukle. Pažįstami smerkia, dukra pyksta, bet man su tuo gerai

Kai išėjau į pensiją, maniau, kad pagaliau galėsiu pailsėti ir užsiimti savimi. Tačiau vaikai tai suvokė kitaip. Jie iškart nusprendė, kad dabar turi patogią auklę savo vaikams.

„Tu vis tiek sėdi namuose“, – beveik kasdien girdėdavau iš jų. Jie, žinoma, nesuprato, kad per daugelį darbo metų susikaupė nuovargis, su kuriuo iki šiol negaliu susidoroti.

Sveikata pradėjo šlubuoti, kojos skaudėjo nuo nuolatinio bėgiojimo, o kraujospūdis neleido ramiai gyventi. Tačiau jie buvo pripratę, kad visada esu šalia ir pasirengusi padėti.

Iš pradžių bandžiau vykdyti jų prašymus. Atvažiuodavau prižiūrėti anūkų, užsiimdavau namų ruoša, stengiausi visur suspėti. Tačiau vieną dieną supratau, kad taip toliau gyventi nebegaliu.

Po ypač sunkios dienos, kai tiesiog griuvau nuo nuovargio, supratau: jei neišmoksiu sakyti „ne“, tiesiog prarasiu save. Kaip bebūtų savanaudiška, kartais reikia būti truputį egoiste, kad išliktum energinga ir laiminga.

Sąžiningai pasakiau dukrai, kad nesu pasirengusi kasdien skirti laiko anūkams, kad ir aš pati turiu teisę į poilsį. Jos reakcija manęs nenustebino: nuoskauda, ​​nepasitenkinimas, o kartais net priekaištai.

Ji nesuprato, kodėl aš, išėjusi į pensiją, neskubu tapti nuolatine aukle jos vaikams. Tačiau nusprendžiau laikytis savo. Aš taip pat nusipelniau teisės į poilsį ir niekas negali manęs to atimti.

Žinoma, pažįstami dažnai smerkdavo: „Kaip gi taip, juk tavo anūkai, o tu nenori padėti?“ Tačiau kažkodėl niekas nesusimąsto, kad ir aš esu žmogus, kuriam reikia poilsio ir laiko sau.

Kodėl daugelis mano, kad jei moteris išeina į pensiją, tai automatiškai tampa vaikų ir anūkų pagalbininke? O juk pensija – tai ne tik galimybė rūpintis šeima, bet ir laikas pasirūpinti savimi. Galų gale, kas sakė, kad močiutė privalo aukoti savo laiką dėl kitų lūkesčių?

Aš radau savo mažus džiaugsmus, kurie pripildo mano dienas prasmės. Rytais mėgstu išeiti pasivaikščioti į parką, stebėti, kaip keičiasi metų laikai, klausytis paukščių giesmių.

Pradėjau užsiimti keliais naujais hobiais – pradėjau megzti ir siuvinėti. Šios veiklos suteikia man ramybės ir džiaugsmo. Dabar kuriu gražius daiktus savo rankomis, ir tai daug maloniau nei nuolat bėgioti vykdant užduotis.

Su dukra, žinoma, mūsų santykiai dabar kitokie. Tačiau tikiuosi, kad laikui bėgant ji supras: mano „ne“ visiškai nereiškia, kad nemyliu jos ar anūkų. Tiesiog noriu, kad mano laikas ir jėgos taip pat būtų vertinami. Ir jei kada nors padedu, tai darau ne iš pareigos jausmo, o savo noru.

Išmokau pirmiausia rūpintis savo poreikiais. Tai suteikė man laisvės ir vidinės ramybės, kurios daugelį metų neturėjau. Ir tegul kažkas nesutinka su mano pasirinkimu – svarbiausia, kad man gerai su pačia savimi.