Pasakėčia, kuri moko geriau pažinti žmones

Kiekvieno mūsų gyvenime būna situacijų, kai apsirinkame dėl žmogaus. Tai skaudu. Galbūt ši trumpa pasakėčia ir jus išmokys geriau suprasti, kuo galima pasitikėti, o nuo ko geriau laikytis atokiau…

Kartą jaunuolis paprašė seno vienuolio išmokyti jį pažinti žmones. Jis paklausė senolio:

– Kaip man suprasti, kuo galima pasitikėti? Kaip suprasti, su kuo elgtis atsargiau? O dar yra tų, kurių verta saugotis. Kaip juos atpažinti minioje? Išmintingas vienuolis atsakė:

– Saugokis tų žmonių, kurie atrodo pernelyg nusižeminę. Būna tokių žmonių, kurie lankstosi prieš tave į kairę ir į dešinę. Jie pastoviai bando tave apkabinti. Bet kuriuo patogiu momentu tokie žmonės stengiasi pabrėžti savo nepaprastą palankumą tau. Jei tavo gyvenimo kelyje pasitaikys toks žmogus – šalinkis jo labiausiai.

– Kodėl? Juk jis parodo, koks man yra palankus… – negalėjo suprasti mokinys.

– Būtent toks žmogus ir gali išduoti tave bet kuriuo momentu. Jo išdavystė bus kaip aštriausias peilis į nugarą. Būtent tokios išdavystės yra pačios skaudžiausios ir pergyvenamos sunkiausiai.

– O kuo tada išvis galima pasitikėti? – vėl paklausė mokinys?

– Pasitikėti galima tik tokiu žmogumi, kuris su tavimi paprastas. Tuo, kuris visada gali pasakyti tau tiesą. Ir ne taip svarbu, kaip ji nuskambės tavo ausims. Bet kuris žmogus turi teisę žinoti tiesą.

Kokia ji bebūtų. Štai tokius žmones brangink! Sutikti juos – didelė sėkmė. Būtent jie pirmieji ateina į pagalbą bet kokioje situacijoje.

– Supranti, – tęsė senas vienuolis, – tikras palankumas visada bus nepastebimas. Jo nepamatysi akimis, jį galima įžiūrėti tik širdimi. Būtent todėl jį taip sunku rasti.

Žmonės žiūri akimis ir mato tai, ką nori matyti. Tik kai kurie stengiasi matyti širdimi. Tada jų žvilgsniui atsiveria tai, kas yra iš tiesų. Jie ir sugeba atpažinti tikrą palankumą.