Apie meilę ir ištikimybę…Jautri istorija, iki ašarų…

Vakar pas mus priėmimo skyriuje sėdėjo pagyvenusi pora, galima sakyti, senučiukai, jiems po kokius 85.

Bobutė sėdėjo šalia senuko, laikė jį už rankos, padėjusi galvą jam ant peties. Išėjo chirurgas ir pasakė,kad jai reikės dar vienos operacijos, vėl…

Jūs žinote, aš negaliu apsakyti, kaip suaugęs, matęs tiek bėdų žmogus silpsta atsidūręs prieš likimo veidą. Smakras suvirpėjo, ji suspaudė lūpas ir pravirko, taip tyliai…

Ir tuo metu jos senučiukas tvirtai suėmė jos rankas, pažiūrėjo į jos akis, pilnas ašarų, ir tarė:

„Brangioji, mes juk tiek praėjome kartu, pameni? Dar ne to buvo! Aš šalia, štai čia, matai. Aš visada būsiu čia.

Mano vieta čia. Nežinau, ką aš tokio gero padariau, kad man buvo dovanota teisė 65 metus pabusti šalia
tavęs.“

Man, gydytojai, susikaupė ašaros. Jie palietė mano širdį. Šiandien specialiai nuėjau į chirurginį skyrių pažiūrėti, kaip ten ta pora. Ją išoperavo.

Pravėriau palatos duris, o jis sėdi šalia jos, maitina ją šaukšteliu, kažką pasakoja ir šypsosi. Kaip ir žadėjo. Šalia.

P.S. Meilė viską ištveria!